„Maždaug prieš penkerius metus daviau sau žodį, kad grįžtu į kūrybą. Labai nedaug kam prasitariau apie savo dabartinę didžiausią svajonę – pagaliau surengti personalinę parodą. Manau, kad ta svajonė išsipildys, nes labai labai trokštu parodyti tai, ką kuriu“, – atvirai apie kūrybą sako Kėdainių dailės mokyklos direktorė Vida Burbulienė.

Vida Burbulienė dėkinga likimui už pažintį su Juliumi Lukoševičiumi, kuris įkvėpė ją didžiausiam savo kūriniui – Dailės mokyklai.

Vida Burbulienė dėkinga likimui už pažintį su Juliumi Lukoševičiumi, kuris įkvėpė ją didžiausiam savo kūriniui – Dailės mokyklai.

V. Burbulienė tekstilininkės specialybę anuomečiame Dailės institute įgijo maždaug prieš trisdešimt metų. Kurį laiką sėkmingai jauna menininkė dirbo Kauno tekstilės fabrike „Kaspinas“. Tačiau nuolat grįždama į šeimos namus Josvainiuose vis pagalvodavo, kad norėtų sėslesnio, o ne kelioninio gyvenimo.

Svarbiausias kūrinys – mokykla
„Kartą atsitiktinai vartydama rajono laikraštį pamačiau skelbimą, kad ieškomi mokytojai naujai kuriamai dailės mokyklai. Pasitarusi su vyru suskubau pas švietimo skyriaus vedėją Julių Lukoševičių ir įteikiau jam prašymą dirbti dailės mokytoja. Kokia buvo nuostaba, kad per kelis mėnesius daugiau tokių entuziastų neatsirado, o vedėjas 1989-ųjų vasarai baigiantis mane pasikvietė ir pasiūlė pačiai kurti dailės mokyklą bei jai vadovauti. Labai nenorėjau popierinio darbo, tačiau noras pabandyti kažką naujo nugalėjo. Bijojau, kaip pavyks surinkti kolektyvą, kaip seksis. Čia man padėjo buvęs studijų draugas, puikus interjerų dizaineris Viačeslavas Čerenkovas. Jis suvedė su odininke Virginija Ligeikiene, ši kūrėja supažindino su Broniumi Rutkausku ir Arvydu Urbeliu. Taip penkiese ir davėm startą dailės mokyklai. Ko tik pradžioje nebuvo – teko ir po šiukšlynus pasiknaisioti, kad rastume įdomių daiktų piešimui, ir per naktis mokykloje triūsti planus ruošiant. Esu dėkinga visiems, kas man padėjo ir gelbėjo kuriant svarbiausią mano gyvenimo kūrinį – mokyklą, kuri šių metų spalį švęs 25 metų veiklos sukaktį“, – gražiais prisiminimais dalijosi V. Burbulienė.

V. Burbulienės inicijuota Dailės mokyklos pedagogų darbų paroda ypač domino vaikus – jiems įdomu pamatyti, ką sugeba sukurti jų mokytojai.

V. Burbulienės inicijuota Dailės mokyklos pedagogų darbų paroda ypač domino vaikus – jiems įdomu pamatyti, ką sugeba sukurti jų mokytojai.

Turi būrį sekėjų
Dailės mokykloje V. Burbulienė iš pradžių jaunimui, o vėliau ir suaugusiesiems dėstė tekstilės paslaptis. „Kartą net pasijuokiau iš savęs, kad esu sausa akademinė teorinė mokytoja. Tada užvirė ambicijos ir pamažu pradėjau kurti pati pati. Negaliu sakyti, kad tik mokytojaudama atitrūkau nuo tekstilės aktualijų. Jokiu būdu! Juk nuolat tenka lankyti parodas, seminarus, pažinti naujausias technikas, ieškoti naujovių, derinti sena ir nauja. Džiugu, kad vaikams patinka mano dėstomas dalykas. Juk neatsitiktinai bene daugiausia mokyklos absolventų kasmet baigiamajam darbui renkasi tekstilę“, – sakė tekstilės paslapčių žinovė.

Per praėjusių metų Mokytojų dieną V. Burbulienė parodė naujausią savo gobeleną ir iš vilnos nuveltą angelą.

Per praėjusių metų Mokytojų dieną V. Burbulienė parodė naujausią savo gobeleną ir iš vilnos nuveltą angelą.

Didžioji meilė – gobelenai
Savo auklėtiniams V. Burbulienė perduoda viską, ką tik pati sužino, tačiau mokytoja neslepia, kad medžiaginiai papuošalai ar tapyba ant šilko bei aplikacijos jai mažiau įdomūs negu didžioji meilė gobelenas. „Kad ir kiek naujovių išbandžiau, vis tiek nuolat grįžtu prie gobelenų audimo. Jie reikalauja susikaupimo, kantrybės, darbo, laiko, apmąstymų. Prie vieno gobeleno sugaištu mažiausiai porą mėnesių, tačiau būna, kad prie didesnio darbo tenka pasėdėti ir pusmetį“, – kūrybinėmis paslaptimis dalijosi kūrėja. V. Burbulienė neatmeta galimybės ir giliau pasinerti į tapybą. „Tiesiog gali nutikti taip, kad tapyba mane išgelbės nuo kūrybinio bado. Pastebiu, kad pastaruoju metu labai pradėjo silpti akys. Gobelenų audimas reikalauja atidumo ir įtampos bei itin gero regėjimo. Dabar labai gailiuosi, kad savo laiku, kai turėjau puikų tarsi erelio regėjimą, neatsidaviau savo mėgiamai kūrybai. Šiuo metu turiu šimtus sumanymų bei idėjų, bet lieka vis mažiau galimybių. Iš darbo namo grįžtu vėlai ir sėsti prie gobeleno neretai būna vėlu. Jei kada prisėdu ir paaudžiu, ryte pamatau, kad ne taip gražiai pereina spalvos, kaip norėčiau. Tenka ardyti ir austi iš naujo. Tiesiog dienos šviesos mano kūrybai lieka per mažai. Tad pagalvoju, kad audimą gali pakeisti tapyba. Tik panašu, kad teks rankas gerokai pamiklinti, nes jos sustingusios nuo ilgo teptukų nelaikymo“, – šypsosi V. Burbulienė.

Patyrusiai tekstilininkei malonu mokyti suaugusias moteris, kurios nenori užsisėdėti namuose, o trokšta atskleisti kūrybiškumą.

Patyrusiai tekstilininkei malonu mokyti suaugusias moteris, kurios nenori užsisėdėti namuose, o trokšta atskleisti kūrybiškumą.

Niekada nestokoja sumanymų
Vidą Burbulienę visa Dailės mokyklos bendruomenė vadina nesibaigiančių idėjų generatoriumi. Ji negailėjo jėgų, kad mokykla plėstųsi ir tobulėtų, kad joje atsirastų ne tik motyvuoto jaunimo, bet ir vaikų, ir suaugusiųjų studijos. Ne be Dailės mokyklos entuziazmo pasaulį išvydo dailėtyrininko Jono Jucevičiaus parengta knyga apie Kėdainių krašto architektūrą. Direktorei svarbu nuolat rengti mokinių, tiek dabartinių, tiek buvusiųjų, kūrybines parodas. O prieš trejus metus V. Burbulienė savo kolektyvo pedagogams patiems pasiūlė parodyti, ką jie sugeba sukurti. „Tame pasiūlyme buvo šiek tiek egoizmo – buvau pamažu begrįžtanti į kūrybą, tačiau jaučiau didžiulį nepasitikėjimą savimi. Tad pagalvojau, kad visiems drauge daug smagiau parodyti, kas ką darome. Sumanymas puikiai pavyko. Visi kolegos entuziastingai ruošėsi parodoms, o vaikai neslėpdavo nuostabos žiūrėdami, ką padarė jų mokytojai. Taigi kartais reikia tik vieno žingsnio ar žodžio, kad įgyvendintum slaptas svajones. Todėl vis drąsiau pagalvoju ir apie savo didįjį norą – pakviesti bičiulius į savo darbų ekspoziciją. Juk ji pamažu pildosi ir netrukus tarsi sprogimas išsiverš į viešumą“, – prasitarė V. Burbulienė.

srtrf

About The Author

Related Posts

One Response

  1. Zita

    Tas iš vilnos nuveltas angelas – tikras „fainuolis“. Dėkui už šypseną – ji praskaidrino žiemos popietę (((((:

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.