Išnykusių kaimų istorijos

Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau pastaruoju metu kaimai išgyvena tuštėjimo metą. Krakių seniūnijos seniūnas Jonas Dalbokas, žvelgdamas į savo valdų žemėlapį, konstatuoja liūdną faktą – seniūnijoje 94 kaimai, tačiau gyvi, turintys bent vieną namą, kuriame yra gyventojų, likę tik 62. 

Krakių seniūno J. Dalboko teigimu, dabar kaimai išgyvena antrąją tuštėjimo bangą.

Sodybų nykimas Kėdainių krašte, kaip ir visoje šalyje, siejamas su sovietmečiu vykdyta kolektyvizacija ir melioracija.

Iš vienkiemių – į gyvenvietes
Prasidėjus naujojo gyvenimo bumui, ėmus stambinti žemes ir šluoti senąsias sodybas, nuo 1945 iki 1975 metų buvo sunaikinta kone visa kaimo architektūros tradicija. Prarastos jaukios, malonios krašto ūkininkų sodybos. Tik nedaugelis vienkiemių gyventojų atsispyrė liepimui kraustytis į gyvenvietes. O dažną iš kartos į kartą perduotą gyvenimą dabar laukuose primena arba pavieniai medžiai, arba kryžiai. „Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau laiko atgal nepasuksime ir turime susitaikyti su faktu, kad sovietmetis mums atnešė gyvenvietes, tačiau pakirto pavienių kaimų gyvenimus“, – sakė J. Dalbokas.

Kaimus tuština emigracija
Tačiau tenka pripažinti, kad dabartinis laikmetis į kaimus atnešė antrąją jų tuštėjimo bangą. Pasak Krakių seniūno J. Dalboko, kaimai labai sparčiai sensta, jaunimas išvažiuoja mokytis ar uždarbiauti ir į gimtinę nebegrįžta. „Per pastarąjį dešimtmetį mūsų seniūnijoje gyventojų sumažėjo maždaug puse tūkstančio. Jau kuris laikas kasmet miršta apie penkiasdešimt seniūnijos gyventojų, o gimimų registruojame apie 35.
Neigiamos įtakos turi ir tai, kad mūsų krašte kaimuose beveik nėra verslų. Žmonės neturi darbo, tai važiuoja į didesnius miestus arba užsienį. Kam pavyksta įsitvirtinti, tas atgal tikrai negrįžta. Tokį tuštėjimą vadinu natūraliu. Atrodo, ir galimybių jaunimui suteikiame, tačiau kiekvienas ieško kur lengviau ir paprasčiau gyventi“, – sakė J. Dalbokas.

Pajieslio kaime prie bendruomenės namų pastatytas paminklas, kuriuo įamžinti išnykę aplinkiniai kaimai.

Nykiausi seniūnijos pakraščiai
Seniūnas pastebėjo, kad bene sparčiausiai nyksta seniūnijos pakraščiuose esantys kaimai. Kuo arčiau Krakių, tuo gyventojų daugiau. „Ko norėti iš atokesnių kaimų, jei ir pats Krakių miestelis gerokai išretėjęs. Krakiškiai dar mena, kad Smetonos Lietuvoje Krakių miestelyje sėkmingai veikė 52 parduotuvėlės, o dabar krakiškiams ir dviejų pakanka“, – teigė Krakių seniūnas.
Pasirodo, kad gamta įneša savo korekcijų į kaimų gyvenimus. Kaimai gyvybingesni, kur teka upės ar telkšo ežerai. Anot J. Dalboko, Krakių seniūnijoje tokiu gyvybės eliksyru yra Šušvės upė: „Palei upę kaimai netuštėja. Ten net naujų sodybų atsiranda, o senbuviai kuo gražiausiai tvarkosi ir net nemano apleisti turimų valdų.“

Negyvenamų namų netrūksta nė viename kaime.

Ir viena sodyba kaimas
Seniūnas su liūdesiu vardija kaimus, kuriuose likę vos po vieną gyvenamą sodybą: Keturkiemis, Peštiniukai, Aukštuoliukai, Digraičiai, Jaugielka, Daržbalis.
„Kol kaime gyva bent viena sodyba, tol kaimas vadinamas gyvu. Tuščių namų daugėja kiekviename kaime ar miestelyje su kiekvienais metais. Ne mūsų jėgoms tą tuštumą užpildyti. Labai norėtume, kad situacija būtų kitokia, kad kaimuose gyventų daug žmonių, veiktų mokyklos, darželiai, parduotuvės, bibliotekos, tačiau daugelyje vietovių to nelikę. Kai kur sujungiame kaimus, kad būtų paprasčiau tvarkytis. Štai, Pajieslys susideda iš kelių kaimų, Meironiškiai su Pališkiais suaugo, palikus tik Pališkių gatvę“, – sakė seniūnas.

Laukuose augantys pavieniai medžiai neretai mena kažkada čia buvusias ūkininkų sodybas.

Neliko nei totorių, nei Krymo kaimo
Krakių seniūnijoje tik senieji gyventojai mena kai kuriuos kaimus. Tarp tokių išnykusiųjų – Liubokinė, Slabada, Bagotiškiai, Mikniūkai, Trakai, Krymas.
Krymo kaimo atsiradimo istorija gana turtinga, tačiau ir tai neišgelbėjo jo nuo sunykimo.
Totoriai visąlaik garsėjo kaip puikūs kariai, tad Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis su jais sudarydavo sąjungas, kai reikėdavo atremti priešiškas jėgas.
Kartais totoriai nelikdavo nuošalyje ir tuomet, kai Lietuvos didieji kunigaikščiai patys išsirengdavo į karo žygius – jie tapdavo mūsų šalies sąjungininkais.
O ištikimiausi sąjungininkai pasilikdavo ir įsikurdavo Lietuvos žemėse, kurias jiems dovanodavo didysis kunigaikštis Vytautas.
Po karų su Vokiečių ordinu Vytautas totorius dažniausiai įkurdindavo prie svarbių valstybinių kelių. Jie tuos kelius prižiūrėdavo. Vilniaus krašte taip atsirado gana plačiai žinomas 40 totorių kaimas, Alytaus rajone – Raižiai, Trakuose – totoriams giminingų karaimų arealas.
Istoriniuose 15-ojo amžiaus šaltiniuose totoriai minimi Babtuose, Krekenavoje. Per šias vietoves ėjo ir Kėdainius kirtęs prekybinis kelias į Rygą. O viena totorių salelė atsirado dabartinėje Krakių seniūnijoje, netoli Pašušvio, kur iki šiol išliko Krymo kaimas.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad Krymo kaimo atsiradimas susijęs su totoriais iš tikrojo Krymo: atkeliavusius nuo Juodosios jūros pakrantės čia juos įkurdino didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas.
Gali būti, kad Krymo kaime įsikūrę totoriai prižiūrėjo 15-ajame ir 16-ajame amžiuose gana intensyviai naudotą valstybinį Vilniaus–Raseinių kelią.
Krakių seniūnas Jonas Dalbokas Krymo kaimą atsimena nuo vaikystės – mat šalia jo augo.
,,Maždaug apie 1960-uosius metus Krymo kaime dar buvo dvi sodybos, tačiau jose gyveno ne totoriai.
Vėliau ritosi melioracijos vajus, tad ir tos dvi sodybos prapuolė. Dabar buvusį Krymo kaimą težymi išlikusi kūdra“, – pasakojo J. Dalbokas.