Išmokome suderinti nesuderinamą: praktiškas karpinių menas „įkandamas“ net skubantiems

0

Ateina laikas, kai nusibosta blizgučiai iš prekybos centrų, o norisi namus dekoruoti originaliai, tegu ir ne ištaigingai… Paprastumas, natūralumas, saikingumas vėl tampa vertybėmis, tad į mūsų gyvenimus, kiek improvizuodamos ir transformuodamos, grįžta prosenelių tradicijos. Pasirodo, kad karpiniai – viena iš jų.

Garsios tautodailininkės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės, kurios veikla ir kūryba ne kartą įvertinta kultūros ir meno premijomis, parodą „Mano Lietuva“ Arnetų name galite aplankyti iki lapkričio 2 dienos.

Atgimstanti archaika
„Kaimo sodyboje niekas neatrodys taip archajiškai, kaip baltos spalvos, iš popieriaus karpytos užuolaidėlės, – tvirtina liaudies meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, viena sėkmingiausiai dirbančių tradicinių amatininkių.
Įstabu, bet tradicinių lietuviškų užuolaidėlių, iškarpytų iš popieriaus, tautodailininkė teigia vis dažniau pamatanti ir kaimo turizmo, ir gyvenamosiose ar tik vasaros poilsiui naudojamose lietuvaičių sodybose.
„Jeigu anksčiau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje žmonės karpė iš balto popieriaus ir net laikraščių todėl, kad gyveno vargingai, neturėjo tekstilės, tai dabar karpome „iš mandrumo“, – šypsosi auksaranke tituluojama karpinių, lino ir medžio raižinių kūrėja. – Tie, kas turi sodybas ir nori pasipuošti archajiškai, karpo užuolaidėles ar kitus papuošimus.“
Pasak jos, anuomet kaimo moterys karpiniais puošė ne tik langus, bet ir lentynas, paveikslų rėmus, servetėles, karpiniu apdengdavo duonos kepalėlį, net karstą… Ir darė tai ne dėl meno, o iš praktinių paskatų. Juk gyveno vargingai, o pagražinti buitį norėjosi.
Beje, Lietuvoje karpiniai buvo tik baltos spalvos. „Nesame kažkuo išskirtiniai, karpinius kūrė visos aplink mus gyvenančios tautos, tik štai slavų karpiniai gali būti spalvoti, ryškūs, o lietuvių tik balti“, – pasakoja senųjų tradicijų gaivintoja ir entuziastė.

Tradicinių amatų centre Arnetų name kėdainiečiai mokėsi karpyti popierines užuolaidėles – tai praktiškas ir į buitį grįžtantis namų puošybos elementas.

Karpė ir kėdainiečiai
Viena garsiausių Lietuvos tautodailininkių O. Tumėnaitė-Bražėnienė kukliai prisipažįsta, kad jaučiasi šiek tiek prisidėjusi prie to, jog senieji karpiniai iš muziejų fondų sugrįžtų į mūsų buitį. „Kai pradėjau domėtis popierinėmis užuolaidėlėmis, važinėjau per Lietuvą, lankiau sodybas, ieškojau… Paaiškėjo, kad jų galima rasti tik muziejų ekspozicijose arba fonduose. Šiuo metu užuolaidėlių karpymas tampa vis populiaresnis, nes vyksta mokymai, karpytojos jas eksponuoja parodose“, – pasakoja viešnia iš Utenos, tokį edukacinį užsiėmimą praėjusią savaitę surengusi ir Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre, veikiančiame Arnetų name.
Mokytis karpyti iš popieriaus užuolaidėlių kėdainiečiai (ne tik moterys, bet ir vyrai!) susirinko gausiai – vieni norėjo prisiminti vaikystėje darytus rankdarbius, išmokti naujų dalykų, o kelios moterys ketino pasipuošti sodybų langus.

„Jei užuolaidėles karpė mūsų močiutės, promočiutės senoje kaimo gryčioje, neturėdamos gero popieriaus, mažų žirklučių, tai nejaugi mes prastesnės?“ – juokavo liaudies meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė.

Moko ne teorijos, o praktikos
O. Tumėnaitės-Bražėnienės mokymai, kaip ir jos išleistos bei į užsienio kalbas verčiamos knygos („Mokomės karpyti“, „Popierinės užuolaidėlės“, „Karpiniai Kalėdoms“), labai praktiški. „Nesu teoretikė, kadangi pati daug dirbu, suprantu, ko žmonėms reikia. O iškarpyti galima viską – nuo portretų iki peizažų, netgi abstrakčius dalykus. Kuo daugiau karpai, tuo daugiau idėjų ir minčių gimsta“, – sako knygų autorė, karpinius kurianti jau 30 metų.
Ji paneigė ir mitą, jog karpyti smulkias detales yra labai sunku. „Jei šias tradicines užuolaidėles karpė mūsų močiutės, promočiutės senoje kaimo gryčioje, neturėdamos gero popieriaus, mažų žirklučių, tai nejaugi mes prastesnės?“, – retoriškai klausia viešnia, tvirtindama, jog jos pasekėjų būrys auga.
„Kai po studijų, prieš 25 metus atvykau į Uteną, buvau vienintelė karpytoja. Pamenu, kai surengiau pirmąją parodą, žmonės kalbėjo: „Ta moteris turi būti labai sena, kad turi tiek daug kruopštumo ir kantrybės“, – juokiasi jokių specialių mokslų nebaigusi tautodailininkė, jaunystėje įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos profesiją. – Dabar Uteną galima pavadinti mažųjų miestelių karpinių sostine, nes turime apie dešimt stiprių, originalių karpytojų, kurias palaikau ir skatinu.“
Beje, karpymo ir margučių skutinėjimo mokymus meistrė rengia ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Airijoje, JAV, o prieš atvykdama į Kėdainius, ji savo meną pristatė Kinijoje.

Karpiniuose – ir Lietuvos dvarai
„Pasikviesti į mūsų miestą šią auksarankę meistrę – sena svajonė. Džiaugiuosi, kad ji išsipildė. Kartu atkeliavo nuostabi O. Tumėnaitės-Bražėnienės karpinių paroda, kuri Arnetų name veiks iki lapkričio 2 dienos“, – susipažinti su kūrėjos darbais kviečia Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė.
Šioje parodoje eksponuojami ne tik tradiciniai vaizdiniai lietuvių liaudies motyvais, bet ir naujo, dar tik gimstančio ciklo „Lietuvos dvarai“ kūriniai. „Jei visos parodos bus vienodos, neįdomu, todėl kaskart ieškau ko nors naujo, tobulesnio, – sako autorė, surengusi apie 70 personalinių parodų, kurios apkeliavo įvairias galerijas Europoje, Japonijoje ir JAV. – Kiekvienai parodai ruošiuosi labai atsakingai, nesvarbu, ar ji vyktų mažame Lietuvos kaimelyje, ar kurioje nors Europos sostinėje. Nes ta paroda, žiūrėk, ima ir paskatina kokį vaiką kurti, karpyti!“
Moteris prisiminė, kad vaikystėje pati labai žavėjosi viskuo, kas liaudies sukurta: močiutės staltiesėmis, mediniais kryžiais, juostų raštais. Jaunystėje pati pabandė karpyti ir štai – tuo užsiima jau 30 metų. „Esu už kūrybiškumą, todėl skatinu nebūti šabloniškais, puošti savo namus ir įstaigas skirtingai, leisti atsiskleisti vaizduotei“, – linki meistrė O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Leave A Reply