„Nusipirkome net kelias knygas apie gimtąjį kraštą. Ne visi kaimai sulaukia tokio dėmesio kaip mūsiškis. Tad būtinai turime paremti istorikus ir įsigydami knygas jiems atsidėkoti už didelį darbą“, – tvirtai spausdamas knygas po knygos „Apytalaukio parapija. Mikrobendruomenės istorija“ pristatymo sakė tiskūniškis Aidanas Dumbinskas. 

Po pasakojimo apie knygą viena jos autorių – Vaida Kamutavičienė (centre) – sulaukė apytalaukiškių dėmesio ir leidosi į diskusijas apie jų praeities vingius.

Po pasakojimo apie knygą viena jos autorių – Vaida Kamutavičienė (centre) – sulaukė apytalaukiškių dėmesio ir leidosi į diskusijas apie jų praeities vingius.

Jis kukliai nutylėjo, kad jo ir kolegų ūkininkų – Anos Bertulienės bei Mariaus Juodenio – dėka istorinė knyga išvydo pasaulį.
Knygą apie Apytalaukio parapiją parašė dvi Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės: Vaida Kamutavičienė ir Laima Šinkūnaitė.

Sudomino testamentas
Šioje mokslo monografijoje aptariama Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtosios Apytalaukio parapijos istorija ir sakralinis paveldas nuo šešioliktojo iki dvidešimtojo amžiaus. Atskleidžiama ne tik Apytalaukio parapinės bažnyčios, bet ir jos filijų Užvalkių, Šventybrasčio ir Lančiūnavos bažnyčių istorija, publikuojamas 1635 metais parašytas Apytalaukio bažnyčios fundatoriaus Petro Šiukštos testamentas. Šis didikas septynioliktajame amžiuje iš tėvo paveldėjęs dvarą suskubo parašyti dokumentą, kuriuo nepagailėjo lėšų ir bažnyčios pastatymui, ir jos išlaikymui.

Mokslinę monografiją „Apytalaukio parapija. Mikrobendruomenės istorija“ parašė profesorės Vaida Kamutavičienė (kairėje) ir Laima Šinkūnaitė.

Mokslinę monografiją „Apytalaukio parapija. Mikrobendruomenės istorija“ parašė profesorės Vaida Kamutavičienė (kairėje) ir Laima Šinkūnaitė.

Skyrė dešimt metų
„Archyvuose teko praleisti ne vienerius metus, kol rinkau šiai monografijai reikiamą medžiagą. Lankiau ir Vilniaus, Kauno, Minsko, Varšuvos archyvus. Pats darbas pareikalavo dešimt metų. Tačiau nesigailiu nė vienos sugaištos dienos, nes aptikau daug įdomių faktų, susitikau su įdomiais žmonėmis. Akivaizdu, jog Apytalaukyje visada Dievui ir žmonėms tarnaudavo geranoriški kunigai, vieniję bendruomenę. Sužinojau, kad šioje parapijoje buvo apie dešimt dvarų. Labai gaila, kad šiandien jie sunykę ir visai nebeliko bajorijos atstovų. Be to, bažnyčių metrikai byloja, kad apytalaukiškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai gana sėslūs. Aštuoniolikto amžiaus bažnyčių metrikos byloja, jog Šeteniuose gyveno Kainiai, šios giminės palikuonys čia gyvena ir dabar“, – knygos rašymo akimirkomis dalijosi iš Aristavos kilusi Vaida Kamutavičienė, kėdainiečiams labiau pažįstama kaip Šimonytė.

Rimtas mokslinis darbas
Krašto istorijai neabejingas ir knygos rašytojoms talkinęs akademiškis Rytas Tamašauskas pastebėjo, kad rimtų mokslinių darbų apie Lietuvos bažnyčias ir parapijas nėra gausu, tad apytalaukiškiai gali didžiuotis sulaukę tokio dėmesio ir išskirtinumo. „Profesorės labai solidžiai prabilo apie šią parapiją. Parapijos istorija yra tyrimų objektas, leidžiantis priartėti prie kadaise gyvenusiųjų kasdienių rūpesčių. Į šalies provincijos gyvenimą atkreipiama vis daugiau dėmesio, tad ši knyga užpildo tuštumą, kurios turime labai daug. Labai norėtųsi, kad ir daugiau mokslo žmonių atsigręžtų į paprastus žmones ir jų aplinką. Tačiau kada dar sulauksime panašaus leidinio apie kitą Kėdainių krašto parapiją, nežinia“, – sakė R. Tamašauskas.

Mokslininkių manymu, Apytalaukio bažnyčia slepia daugybę neįmintų mįslių.

Mokslininkių manymu, Apytalaukio bažnyčia slepia daugybę neįmintų mįslių.

Bažnyčia žavi paslaptimis
Laima Šinkūnaitė, tyrinėjusi maldos namų pastatus, rado gana įdomių faktų. „Apytalaukio bažnyčia stebina savo paslaptimis, net ir mums nepavyko įminti daugybės mįslių. Visi pastebi, jog bažnyčios pastatas yra unikalus savo asimetriškomis nišomis. Už pagrindinio altoriaus atradome išlikusį iliuzinį altorių. Yra ir kitų detalių, kurios vertos rimtų tyrimų“, – sakė L. Šinkūnaitė. Jos teigimu, dabar svarbiausia, kaip žmonės priims knygą, ar ji bus skaitoma, ar sulauks vietinių susidomėjimo.

Vardadieniai pakeisdavo gimtadienius
Rinkdama medžiagą apie apytalaukiškių gyvenimą, Vaida Kamutavičienė atrado gana intriguojantį faktą. Jai pavyko išsiaiškinti, kodėl ilgą laiką mūsų protėviams vardadieniai buvo svarbesni už gimtadienius. „Visa paslaptis slypi tame, kad gimtadienių žmonės tiesiog nežinodavo. Kai vaikelis gimdavo, jį skubėdavo kuo greičiau pakrikštyti. Vartydama bažnyčių archyvus atradau, kad knygose yra yra įrašyta tik krikšto data ir tai tik mėnuo, o ne gimimo data. Tai kaip žmogus galėjo švęsti gimtadienį, jei jis net nebuvo niekur užfiksuotas“, – paaiškino mokslininkė. Jos teigimu, gana tikslūs duomenys apie krikštijamą parapijietį bažnyčių metrikose atsirado tik aštuonioliktame amžiuje.
Po knygos pristatymo apytalaukiškiai ir jų kaimynai skirstėsi gana išdidžiai. „Smagu, kad esame pastebėti“, – šypsojosi tiskūnų bendruomenės pirmininkė Vida Vansevičienė.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.