Iš praeities sugrįžę prisiminimai

0

Zita Zokaitytė – dažnam kėdainiečiui puikiai pažįstama ilgametė korespondentė, ne vienerius metus dirbusi laikraštyje „Kėdainių garsas“ (prieš tai leidinys vadinosi „Tarybinis kelias“). Šiuo metu Z. Zokaitytė yra li­teratų klubo „Varsna“ narė. Vos metus akį į moters biografiją tampa akivaizdu – kalba ir literatūra, kūrybinis žodis bei rašymas ją lydėjo visą gyvenimą. 

A. Zokaitytė – dažnam kėdainiečiui puikiai pažįstama ilgametė korespondentė, ne vienerius metus dirbusi laikraštyje „Kėdainių garsas“.

Z. Zokaitytė, nors jau kelerius pastaruosius metus yra pensininkė, iki šiol seka visas viešojo gyvenimo aktualijas, taip pat mielai atsiduoda mėgstamam pomėgiui – knygų skaitymui bei, žinoma, kūrybai. Moteris prisipažįsta – didžiausias jos turtas – tai kompiuteryje saugomi rašytiniai tekstai, kuriuose nugulusi ne tik moters kūryba, bet ir jos pačios prisiminimai bei artimų ir mylimų žmonių biografijos.

Didžiausi pasiekimai – jaunystėje
Z. Zokaitytė rašymu susidomėjo dar būdama mokinė.
„Kurti pradėjau mokykloje – su klasės drauge parašėme tokį eilėraštį apie neklaužadą klasės draugą. Tada galbūt buvau septintokė. Nuo to karto pradėjau rašyti. Aš pati esu kilusi iš Kybartų (miestelio Vilkaviškio rajone). Mokykloje tuo metu dirbo puiki mūsų literatų būrelio vadovė Judita Vyšniauskaitė (ji kartu su vyru žuvo avarijoje 1972 m.). Ji patarė, domėjosi iš širdies mano kūrinėliais, mes buvome labai artimos. Pradėjau siųsti kūrybą į rajono, o paskui ir į respublikinius konkursus, kol galiausiai Trakuose laimėjau netgi antrąją vietą. Atsimenu, pirmąją vietą iš poezijos tada užėmė Dalia Jazukevičiūtė. Nors praėjo jau 50 metų, ta antroji vieta tapo didžiausiu mano pasiekimu gyvenime. Atsimenu, kad netgi pagal mano eilėraštį buvo sukurta daina, ir ją kartą atsitiktinai išgirdau per radiją. Gražiausia iš mokyklinių metų buvo mano išvykos į tuos respublikinius literatų konkursus. Tada pirmą kartą pamačiau Baltijos jūrą“, – prisiminimais dalinosi Z. Zokaitytė.
Vėliau, baigusi mokyklą, ji savo gyvenimą ir toliau siejo su kalba ir literatūra: Vilniaus universitete įstojo studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros specialybės. Tuo metu labai trumpai vadovavo universiteto literatų būreliui. Vėliau kelerius metus dirbo mokytoja, tačiau supratusi, kad šis darbas ne jai, Z. Zokaitytė pasuko žurnalistikos link.

Moteriai patinka ir keliauti. Nuotraukoje – prie Nevos upės Sankt Peterburge.

Stebino kėdainiečių kalba
„Man Vilnius – pats geriausias ir gražiausias miestas, bet, baigusi universitetą, turėjau atidirbti kaimo mokykloje. Supratau, kad mokykla buvo ne man. Išėjau dirbti į redakciją Šakiuose, laikraštyje pradėjau kuruoti literatus. Dirbau ir Vilkaviškio laikraštyje, o vėliau, baigusi mokslus tuometiniame Leningrade, buvau paskirta į Kėdainius“, – pasakojo moteris. Tiesa, juokdamasi ji prisipažino, kad Kėdainiai jai ilgą laiką asocijavosi su chemija ir negražia kalba. „Man, atvykusiai iš Suvalkijos, kėdainiečių kalba nepasirodė graži. Tačiau dabar, po tiek metų (šiemet jau bus 30, kai čia gyvena) jau prisitaikiau prie aplinkos. Man gražiausia, kai žmonės kalba savo tarmėmis – skaičiau, kad kalbėti gimtąja tarme netgi žmogaus kalbos padargai yra prisitaikę geriausiai. Aš pati, kai nuvažiuoju į savo gimtąjį kraštą, taip atsigaunu, ten taip gera ir gražu!“, – nusišypso ji.
Gyvendama Kėdainiuose Z. Zokaitytė 13 metų buvo laikraščio „Kėdainių garsas“ redaktorė, vėliau dirbo korespondente.

Knygelė „rasazita“
Moterį visą gyvenimą lydėjęs kūrybinis rašymas skleidžiasi ir dabar – Z. Zokaitytė šiuo metu yra literatų klubo „Varsna“ narė. Nors moteris rašo kone visą gyvenimą, iki šiol yra išleidusi tik vieną savo kūrybos knygelę. Tačiau save vadina pusautore, nes knygelėje nugulusi dviejų autorių kūryba.
„Ši knyga, pavadinta „rasazita“, išleista 2000 metais, taigi, knygelei jau 16 metų. Ją išleidau savo penkiasdešimtmečio proga. Knygelę išleidau ne viena – kartu su poete Rasa Stankevičiene. Knygos pavadinime „rasazita“ susipina mūsų abiejų su bendraautore vardai. Nenorėjome labai individualizuotis, tad kairėje pusėje įdėjome R. Stankevičienės kūrybą, o dešinėje pusėje yra mano. Knyga iliustruota Vydo Bečelio grafikos darbais. Kodėl tik viena kūrybos rinktinė? ,,Nebūtinai dėl to, kad trūktų lėšų. Galbūt dėl to, kad tam reikia ruoštis, reikia dirbti. Turiu parašiusi pačios įvairiausios kūrybos, tad užmojų galėtų būti bent kelioms knygoms. Ir kūryba nebūtinai tik eilėraščiai, gali būti ir proza, atsiminimai. Reikia tik atsirinkti“, – šyptelėjo Z. Zokaitytė.

Anot Z. Zokaitytės, grįžti į gimtinę – tikras džiaugsmas. Nuotraukoje – gimtajame Kybartų miestelyje (Vilkaviškio rajone).

Kūrinys privalo turėti energiją
Pasak literatės, jos poezijoje yra visko: „Rašau apie tai, kas tuo metu man yra aktualu“. Moters teigimu, nereikėtų kalbėti apie jos eilėraščių temas. „Kūriniui nebūtini teminiai rėmai. Eilėraštis – tai savo emocijų, minčių išraiška. Eilėraštis gali būti suvaldytas – tai būna tada, kai mintis eina sklandžiai, raiškiai. Mintys gali gimti bet kur – einant gatve, atsigulus, rašant. Ir nežinai, ar jos gimsta iš jausmų ar iš proto. Rašantysis, ko gero, niekada tiksliai neatsakys. Norint gerai parašyti eilėraštį, turi kažkas tavo viduje atsiverti, kažkoks laidininkas turi būti su kažkuo aukščiau – su kosmosu, Visata, Dievu, nesvarbu, kaip pavadinsi tą Esybę. Sutinku su poeto Sigito Gedos mintimi, kad pačios pirmos eilėraščio eilutės kartais yra iš Dievo“, – sakė poetė ir pridūrė, kad eilėraščiai, kaip ir bet koks kitas meno kūrinys, privalo turėti energiją.
„Ir skaitytojas turi pajausti tą energiją. Jei kūrinyje to nebus, viskas, jis bus nepavykęs. Be energijos nebus gero darbo“, – sakė pašnekovė.
Z. Zokaitytė pasakojo, kad rašydama niekada negalvoja apie skaitytoją – koks žmogus skaitys jos kūrybą. „Rašau pirmiausiai sau, o tik vėliau pagalvoju apie kitus. Žinoma, norisi, kad bent vienas žmogus perskaitytų kūrinį, jį įvertintų. Mano didžiausias Kėdainiuose autoritetas – draugė R. Stankevičienė, labai pasitikiu jos skoniu. Man jos nuomonė yra labai svarbi“, – tikino pašnekovė.
Z. Zokaitytė teigė neskaičiavusi, kiek per savo gyvenimą yra parašiusi kūrinių. „O kam visa tai? Juk skaičius nieko nepasakys. Kartais būna, kad net pusę metų neparašau eilėraščio. Tad sunku pasakyti, kiek eilėraščių jau esu sukūrusi“, – sakė ji.

Mintys – tiesiai į kompiuterį
Paklausta, kaip dažniausiai mėgstanti rašyti – ranka ar kompiuteriu, moteris prisipažįsta, kad eilėraščius ir kitą kūrybą rašanti tiesiai į kompiuterį.
„Kiti poetai eilėraščius, nes tai yra gana momentinis dalykas, rašo ranka, o paskui perrašo į kompiuterį. Aš ir karto viską rašau į kompiuterį. Man ranka rašyti jau yra sudėtinga, o kompiuteriu taip paprasta ir lengva. Žinoma, kompiuteryje esanti medžiaga gali dingti, tad visokiais būdais stengiuosi medžiagas išsaugoti. Man kompiuteris yra brangus dalykas, didžiulė vertė dėl ten esančių medžiagų ir informacijos – ten visas mano gyvenimas, daug mano kūrinių, straipsnių apie kultūrą, apie žmones. Būna, kad vakare, prieš einant miegoti, ateina puiki mintis, bet aš jau tingiu jungti kompiuterį, ir taip ta mintis pranyksta. Jos ranka jau paprastai neužsirašau“, – nusišypso ji.

Aistra – mokytis kalbų
Paklausta, ar kitose srityse ji kūrybinga, moteris papurto galvą. „Nesu. Nemezgu, nepiešiu, nesiuvu, kulinarijos, konditerijos nemėgstu. Kitose srityse nesu kūrybiška ir tokia nenoriu būti. Man geriausias dalykas yra rašymas, knygų, žurnalų, laikraščių apie meną ir kultūrą skaitymas (tiesa, Kėdainiuose jų pirkti pasigendu, todėl prenumeruoju). Taip pat – ir kalbų mokymasis. Moku rusų kalbą, mokausi anglų kalbos – šiuo metu skaitau romaną šia kalba. Taip pat gilinuosi į vokiečių kalbą Trečiojo amžiaus universiteto organizuojamuose užsiėmimuose. Seniau vienerius metus mokiausi prancūzų kalbos. Tą darau, nes man tiesiog smagu pažinti svetimą kalbą, jos pradmenis“, – nusišypsojo Z. Zokaitytė.

Leave A Reply