Ir vaikai nori būti stilingi

0

Mamos gali viską? Tikrai taip! PUKU PUKU – taip jaukiai vadinasi kėdai­nietės Giedrės Nagreckienės kuriamų vaikiškų drabužėlių linija. Noras savo mylimiems dvynukams sukurti originalių ir išskirtinių drabužių netru­kus tapo ne tik maloniu pomėgiu siūti, bet ir savu, po truputį vis labiau įsisukančiu verslu.

Veikli mama, verslininkė G. Nagreckienė vaikiškų drabužių siuvimu susidomėjo gimus jos dvynukams.

Pačiame Kėdainių senamiestyje įsikūrusiose, saulės spinduliuose paskendusiose dirbtuvėse kūrybinga moteris realizuoja savo idėjas. Beje, G. Nagreckienė, kaip pati prisipažįsta, yra nuolat kūrybiniame procese – siuva, piešia, o taip pat ir kuria įvairius keraminius dirbinius. „Kėdainių dailės mokykloje dirbu keramikos mokytoja, tad lipdymas man taip pat arti širdies. Save išreiškiu per kūrybą, mėgstu išbandyti vis naujas veiklos sritis“, – šypteli moteris.

Įkvėpė dvynukai
– Kas užkoduota po žodžiais PUKU PUKU? Pavadinimas skamba taip jaukiai ir šiltai…
– PUKU PUKU ženklas gimė kartu su mano vaikais – dvynukais Morta ir Mykolu. Norėjosi paprasto, nesudėtingo, smagaus pavadinimo, kuris gražiai skambėtų ir lietuviui, ir ne lietuviui. Mąsčiau apie kažką pasakiško, taigi pavadinimą susiejau su ežiuku – mažu, mielu pasakų veikėju. Šuniukas sako au au, kačiukas sako miau, na, o ežiukas, man atrodo, sako puku puku (šypsosi). Norėjosi, kad ir pats logotipas būtų aiškus, paprastas, taigi ir pasirinkau tiesiog mažą ežiuką. Pati sugalvojau ir ženklą su ežiuku, taip pat ir internetinės svetainės www.pukupuku.lt puslapį, jo dizainą.

– Kokia buvo pati pradžių pradžia – kaip susidomėjote vaikų drabužėlių siuvimu, prieš kiek metų visa tai pradėjo jau rimtai rutuliotis?

Siunviniams naudojama medžiaga – tik natūralus lino ir medvilnės pluoštas.

– Viskas prasidėjo, kai gimė mano vaikai, dabar jiems – jau aštuoneri metai. Taigi, kokie septyneri metai, kai užsiimu vaikų drabužėlių siuvimu. Buvau dvejų metų motinystės atostogose, o jau praėjus vieneriems metams pradėjau galvoti, kuo čia užsiėmus, nes trūksta veiklos, kažką reikia, namuose būnant, veikti, nes nemoku sėdėti ramiai! (Šypsosi) Vis likdavo laisvo laiko, nors ir auginau du vaikus. Pradėjau kurti ir siūti drabužėlius galvodama pirmiausia apie savo dvynukus. Pačioje pradžioje net nebūčiau pagalvojusi, kad taip viskas išsivystys, truks net ne vienerius metus… Džiugu, kad kuo tolyn, tuo viskas tik geryn, o ir didelių duobių nebūta.

– Pirmoji idėja – drabužėliai tik Jūsų vaikams. Kodėl sugalvojote jiems siūti? Ieškojote ko nors originalaus ir išskirtinio? To, ko pasigedote vaikiškų drabužių parduotuvėse?

„Krikšto drabužėliai – mano „arkliukas““, – sakė G. Nagreckienė.

–Pastaruoju metu jau rečiau dvynukai rengiami tokiais pačiais drabužėliais. Tačiau ir aš nenorėjau, kad vaikai būtų apsirengę visiškai vienodai. Norėjosi, kad būtų tik panašūs, tad norėdama juos aprengti nerasdavau to, ko ieškodavau. Taigi, ėmiau jiems siūti pati ir realizuoti tai, ką buvau sugalvojusi.
Įkvėpė aplinkinių atsiliepimai

– Prisimenat, kokie buvo tie patys pirmieji Jūsų siūti drabužėliai?
– Hmmm… (susimąsto). Taip, prisimenu juos. Na, nors idėjų, minčių ir turėjau, tik gal tuomet trūko tų praktinių siuvimo įgūdžių bei technikos. Išore jie gal ir įdomūs, gražūs, bet pati kokybė tąsyk nebuvo tokia puiki. Na, bet viskas atėjo su laiku.

– Gal juos turite išlaikiusi iki šių dienų?
– Ne, neturiu. Tuos drabužėlius nešiojo mano vaikai, po to jie teko tokio paties amžiaus kaip ir mano vaikai sesės mergaitei… Sesuo gyvena Vilniuje, tad gal ir tų galimybių daugiau pasirodyti turėjo. Drabužiai sulaukė daug pagyrų, gavau daug palaikymo žodžių, daug kas teiravosi, kieno čia siūti drabužėliai. Na, taip ir atsirado tas stimulas jau rimčiau kurti, siūti. Galvojau – o kodėl gi nepabandžius?

– Drabužėlių dydis augo kartu su Jūsų vaikais? Kokio amžiaus vaikams dabar siuvate?
– Taip, pirmieji drabužėliai vis augo kartu su mano vaikais, o ir pirmosiose drabužių fotosesijose Mykolas ir Morta būdavo modeliais. Tačiau vaikai paaugo, jiems dabar aštuoneri metai, o man jau nelabai įdomu tokio amžiaus vaikams siūti (šypsosi). Man žymiai įdomiau kurti mažuliukams: kūdikėliams, darželinio amžiaus vaikiukams, tokiems, kurie dar mažai vaikšto. Tiesa, savo vaikams dar kai ką pasiuvu, jei labai reikia. Dažniausiai kokioms nors progoms.

Nesilaiko tradicijų
– Kuriate ir krikšto drabužėlius vaikams?
– Taip, siuvu labai daug krikšto drabužėlių, jie gana populiarūs. Jie būtina krikšto apeigų dalis, tad tėvai tam pinigų negaili. Krikšto drabužėliai – tai mano „arkliukas“.

– Kokie tie šiuolaikiniai krikšto drabužėliai? Kokių pageidauja tėveliai?
– Kuriu tik iš natūralių medžiagų, tad visi krikšto drabužėliai yra lininiai. Spalvų gama – pati įvairiausia, nėra vien tik baltos spalvos drabužių. Dabar labai retas kuris savo mažylį krikšto proga rengia tik baltai. Mano kūrybos drabužiai nėra tradiciniai: jie ir su liemenėmis, su švarkeliais. Mėgstu pridėti ir išskirtinių detalių – ar tai būtų zuikiai kišenėje įsodinti, ar šuniukai, ar sagutės… Man svarbu, kad visas drabužis būtų išbaigtas, detalės iki galo suderintos.

– Ar turite savo išskirtinį ženklą, detalę, kuria Jūsų darbai išsiskiria iš kitų kūrėjų kuriamų vaikų drabužėlių?
– Aš manau, kad tikriausiai tai būtų tas zuikis. Kūrėjų, siuvančių vaikams drabužėlius, pastaruoju metu atsiradę labai daug. Tačiau iki šiol dar neteko matyti tokių žaisliukų, pritaikytų prie rūbelių. Mano rankų darbo drabužėliai nėra ryškių spalvų, daugiausiai dominuoja žemės spalvos. Bet manau, kad visas išskirtinumas yra būtent detalėse.


Mergaitėms mažiau siuvu, tad siuviniai berniukams sudaro gal apie 80 procentų visų sukurtų drabužių.


Pasitiki tik sava vaizduote
– Jūsų drabužėliai yra vienetiniai – juos siuvate pagal užsakymus ar jau pasiūtus klientai gali įsigyti?
– Pasiūnu ir laukiu pirkėjų (šypsosi). Būna, kad klientai pageidauja konkrečios spalvos, būna, kad atsiunčia jau pasiūtų drabužių nuotrauką ir pageidauja, kad pasiūčiau tokį patį. Na, aš nemėgstu ir nenoriu kopijuoti, tad niekad taip nedarau. Kiekvienas pats pasirenka siuvėją pagal savo skonį, juolab kad jų pastaruoju metu yra tikrai nemažai.

– O iš kur Jūs semiatės idėjų? Kas Jus įkvepia?
– Iš kur ateina įkvėpimas – net nežinau, iš kažkur ateina ir tiek. Kai buvo mažesni vaikai, galvodavau apie juos – ko jiems reikia, gal žiemai kokių vilnonių liemenių ar patogių kelnyčių… Vis žiūrėdavau pagal savo vaikus, ar jiems tai patiktų dėvėti, ar tiktų. Dabar, kai vaikai paaugę, jau sunkiau, trūksta tokių gyvų pavyzdžių namuose. Na, bet stengiuosi, kol kas minčių tikrai yra (šypsosi).

– Gal Jus įkvepia mūsų liaudies tradicija, raštai ir linijos?
– Ne, nemanau. Nėra mano darbai labai liaudiški. Nors medžiagas mėgstu languotas, stengiuosi jas naudoti tik natūralias – liną, medvilnę. Tiesa, drabužėliai turi ir pavadinimus, pavyzdžiui, „Lietuvaičio kostiumas“, „Pas dieduką augau“, „Močiutės numylėtinio kostiumas“. Pavadinimai nėra labai modernūs, juk paprastume ir yra visas grožis.

– Daugiausiai siuvate berniukams?
– Taip, daugiausia mano klientai yra maži vyrai. Mergaitėms gal tos pasiūlos yra daugiau, gal ir mamos labiau nori mergaičių kaip princesių, pūstais sijonais… Mergaitėms mažiau siuvu, tad siuviniai berniukams sudaro gal apie 80 procentų visų sukurtų drabužių. Galėčiau mergaitėms beveik ir nesiūti, bet būna, kad krikštija berniuką, tad tėveliai nori suderinti sesės ir brolio aprangėles. Tada jau derinu ir siūnu abiem. Bet šiaip daugiausiai siuvu berniukams, nes ir pati, augindama berniuką, pastebėjau, kad labai trūksta jiems skirtų stilingų, originalių drabužių.

Pagrindiniai G. Nagreckienės klientai – maži vyrai.

– Ar daug teko pastebėti Kėdainiuose Jūsų drabužiais papuoštų mažylių?
– Kėdainiuose gal ir nelabai… Iš tiesų nemėgstu daug reklamuotis. Tiesa, vis daugėja kėdainiečių klientų, bet daugiausiai jų yra iš didmiesčių. Kartą mačiau krikšto šventėje vaikus, papuoštus mano drabužėliais, bet šiaip, kad jų būtų labai daug, nepastebėjau.

– Kaip pavyko įvaldyti siuvimo techniką? Gal siuvo Jūsų mama, močiutės?
– Mano močiutė daug siuvo – ji turėjo siuvimo mašiną ir, kai būdavau kaime, man ir sesei pasiūdavo pačius įvairiausius siuvinius. Viską. O ir mama, nors buvo užimta, bet specialiai šventėms mums su sese, jei užsimanydavome kokio nors drabužio, visada pasiūdavo. Gal iš jų ir atėjo tos žinios. Žinoma, pati pradžių pradžia nebuvo lengva, bet visos žinios atėjo su laiku. Tiesa, dabar turiu ir siuvėjų pagalbininkių, kurios padeda man. Jos tai mano nykštukai pagalbininkai (šypsosi).
Siuvimu neapsiriboja

PUKU PUKU išskirtinumas – siūti zuikučiai.

– Ar pati sau siuvatės drabužius?
– Taip, bet tik mintyse (nusijuokia). Mintyse susigalvoju ir vis siuvu siuvu… Nusiperku medžiagą, pasidedu ir ji guli sau. Mintis veja kitą mintį, bet kažkaip vis neprisiruošiu, vis laiko pritrūkstu. Apskritai turiu labai mažai savo pasiūtų drabužių. Kai siūnu mažiukams drabužėlius, dar pagalvoju – gal ir man pačiai patiktų toks pats, tik žymiai didesnis modelis. Žinoma, su zuikių papuošimais gal ir nevaikščiočiau (nusijuokia). Man mažas drabužėlis yra kaip meno kūrinys, jį kurti, siūti yra žymiai smagiau. O kai jis didelis, tai siuvi siuvi… Taip, sugalvoti idėją galiu, bet siūti didesnių dydžių drabužius dar galbūt nepribrendau. Gal kai į pensiją išeisiu, tuomet? (Šypsosi)

– Esate Kėdainių dailės mokyklos keramikos mokytoja. Gal rimtai užsiimate ir keramikos kūryba? O gal šiuo metu tik mokote vaikus šio amato subtilybių mokykloje?
– Kitais metais bus jau 20 metų, kai dirbu dailės mokykloje, be to, esu pirmosios dailės mokyklos mokinių laidos absolventė. Baigusi mokyklą stojau į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą mokytis keramikos specialybės. Gavusi diplomą grįžau į Kėdainius ir pasiprašiau dirbti dailės mokykloje.
Šiuo metu mano gyvenime keramika yra labiau likusi tik kaip darbas. Būna, kad tenka dalyvauti kasmetinėse dailės mokyklos mokytojų parodose, na, tuomet ir sukuriu kokių darbelių. Lipdymas man taip pat labai patinka, tad galbūt tai bus dar viena ateities veiklos perspektyvų? Aš mėgstu viską išbandyti: ir lipdau, ir siuvu, ir piešiu… Negaliu vieno darbo dirbti, vis ieškau.

– Gal Jūsų atžalos tęsia tradiciją ir mokosi dailės mokykloje?
– Taip, joje mokosi mano mergaitė, tik šiemet pradėjo lankyti. Džiaugiuosi abiem savo vaikais, kurie yra tikrai kūrybingi, abu labai mėgsta piešti, lipdyti, mergaitė labai domisi kulinarija. Kažką iš manęs paėmę tikriausiai (šypsosi). Tiesa, siūti dar nesiūna, nes dar viskas prieš akis. Nors ir aš pati negalvojau, kad mano gyvenime viskas taip pakryps. Mama pasakojo, kuomet ruošiausi teikti stojimo į technikumą dokumentus, labiau norėjau studijuoti drabužių modeliavimą. Šio fakto aš pati net neprisimenu. Vis dėlto paskutinę minutę nusprendžiau, kad stosiu mokytis keramikos. Taigi, nors gyvenime kiek ir besiblaškant, viskas grįžo į savas vėžes (šypsosi).

Leave A Reply