Ir didžiulis malonumas, ir sudėtingas darbas

0

Jaunasis virtuozas violončelininkas Deividas Dumčius su orkestru NIKO keliauja po visą pasaulį, tačiau nepamiršta ir gimtųjų Kėdainių – prieš kelias savaites jis miestelėnams kartu su fortepijonininke Martyna Kloniūnaite dovanojo koncertą, kurio metu skambėjo patys mėgstamiausi D. Dumčiaus kūriniai violončelei, sukurti J. S. Bacho, D, Šostakovičiaus, D. Popperio, J. Kulikausko, G. Gelgoto, S. Rachmaninovo.

Koncerto metu D. Dumčius grojo ir pizzicato (kuomet violončele grojama be smičiaus, tik pirštais).

Tikros emocijos ir ekspresija liejosi laisvai, o skambant muzikai klausytojų kūnu ėjo šurpuliukai… Pasibaigus pasirodymui Daugiakultūrio centro erdvė prisipildė galingų aplodismentų, skirtų artistams.
Prieš pasirodymą kėdainiečiams kalbintas atlikėjas šyptelėjęs prisipažino visada su malonumu grįžtantis į Kėdainius, o prieš pasirodymą jautęs ir jauduliuką, juk „groti savai publikai visada norisi kiek įmanoma geriau“.

Tikriausiai į savo gimtinę visada malonu sugrįžti? Ar jauti savo kėdainietiškas šaknis?
Tikrai taip, čia gera sugrįžti, nes čia esu užaugęs, daug laiko praleidęs. Iš čia, iš Kėdainių, viskas ėjo tolyn. Čia sava aplinka, savi žmonės – jaučiu jų palaikymą, susidomėjimą. Tai mane vis skatina į Kėdainius sugrįžti. Groju Naujų idėjų kameriniame orkestre NIKO, su kuriuo turėjome čia, Kėdainiuose, koncertų. Tąsyk sulaukėme didelio susidomėjimo ir pasisekimo. Taip, koncertuoti savame mieste yra labai šaunu (nusišypso).
O šį koncertą Kėdainiuose sugalvojau, nes natūraliai atėjo ir pribrendo noras.

Ar būna taip, kad nuvykus į kitą miestą nejučia pradedi jį lyginti su Kėdainiais?
Kai koncertuoji, nieko nematai. Aš turbūt šalis žinau tik tiek, kiek tenka bendrauti su tų šalių tautybių žmonėmis. Miestų nelyginu paprasčiausiai dėl to, kad aš jų nematau fiziškai. Tenka gyventi kaip sportininkams: nuo viešbučio iki koncertų salės, po to į restoraną, atgal į viešbutį. Vėliau skrydis atgal ir viskas.
Tad tokiems dalykams kaip pasivaikščiojimai po miestą dažniausiai nėra laiko. Žinoma, po koncertų norisi atsipalaiduoti, tad su orkestro nariais dažniausiai relaksuojame viešbučiuose: ten yra SPA, baseinai… Galima puikiai pailsėti!

Kokią programą paruošei Kėdainių publikai? Kuo šie kūriniai išskirtiniai ir Tau artimi?
Kūriniai parinkti patys įvairiausi – tai ir klasika, ir šiuolaikiniai kūriniai. Pavyzdžiui, iš violončelės aukso amžiaus skambėjo Johano Sebastiano Bacho dalys iš siuitų. Taip pat – ir romantiniai kūriniai. Tai Dmitrijaus Šostakovičiaus adagio iš baleto. Toliau skambėjo žinomas Piotro Čaikovskio noktiurnas.
Taip pat buvo galima išgirsti garsaus romantiko Sergejaus Rachmaninovo trečią dalį iš Sonatos violončelei. Tai be proto gražus kūrinys, man jis – pats gražiausias. Vos tik išgirdęs jau žinojau, kad aš jį grosiu. Savo dėstytojui docentui Edmundui Kulikauskui (D. Dumčius dabar mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, antrame kurse) vis zyziau, zyziau, kad noriu jį groti, tačiau dėstytojas tą kūrinį vis apeidavo… Tačiau aš buvau tikras, kad jį vis tiek grosiu (šypsosi). Šis kūrinys yra be proto sunkus – ne tiek techniškai, kiek iš garsinės pusės dėl tembro, muzikos spalvų ir panašiai. Tačiau tai tikrai fantastiškas kūrinys.
Taip pat skambėjo ir vienas populiariausių kūrinių violončelei – tai Davido Popperio vengriška rapsodija. Šis kompozitorius irgi buvo violončelistas, puikiai išmanė šį muzikos instrumentą ir žinojo jo galimybes, diapazonus. Vengriška rapsodija atliekama kaip bisas visame pasaulyje.

Emocijos… D. Dumčius susirinkusiems klausytojams jų padovanojo visą paletę.

Skambėjo ir šiuolaikiniai kūriniai – tai Gedimino Gelgoto, NIKO vadovo, vienas trumputis, bet labai gražus kūrinys. Taip pat ir mano kolegos, puikaus violončelisto Justo Kulikausko kūrinys tiktai pizzicato (kuomet violončele grojama be smičiaus, tik pirštais).
Pasirinkau mėgstamus kūrinius, nes koks tikslas groti tai, kas nepatinka… Bet, kai įsigroji, tada patinka viskas, viskas tampa gražu.
Visi kūriniai yra emociškai stiprūs. Kaip pavyksta susikaupti prieš koncertą, koks tas laikas prieš pasirodymą?

Gal turi kokius nors savo ritualus?
Būna labai įvairiai. Žinoma, priklauso ir nuo programos sunkumo, ir nuo to, su kuo programa bus atliekama: ar koncertuosiu vienas, ar su ansambliu. Kai koncentruoju kartu su kitais muzikantais, būna ramiau, bet kai eini vienas, būna ganėtinai baisoka. Vienam prieš publiką atsisėsti ir atgroti valandą yra didelis iššūkis. Na, bent jau man šiuo mano gyvenimo etapu.
Visi išvardinti kūriniai reikalauja aukšto meistriškumo. Jie mėgstami bei grojami didžių muzikantų violončelistų visame pasaulyje.

Kaip suprantu, mėgsti iššūkius sau?
Taip. Kartais mėgstu padaryti tai, kas atrodo ganėtinai sunku. O tai mane ir stumia į priekį (šypsosi).
Atsisėsti klasėje prieš dėstytoją ir jam pagroti, po to du kartus per mokslo metus išlaikyti egzaminus?.. Ir viskas, daugiau nieko? Tokiu atveju nematau jokio ėjimo į priekį, jokio tobulėjimo! Mano dėstytojas E. Kulikauskas (puikus dėstytojas, esu jam be galo dėkingas už viską, ką jis man davė per šiuos kelerius metus) vis kartoja man, kad visur aktyviai koncertuočiau, visur dalyvaučiau.
Kai tenka kažkam ruoštis (pavyzdžiui, konkursams, festivaliams), tuomet ir įvyksta pats didžiausias ir svarbiausias darbas. Juk tada sieki tikslo, nes nori laimėti, pasiekti pergalę. Ruošimasis daro žymiai didesnį poveikį nei šiaip grojimas klasėje nuo pamokos pradžios iki pamokos pabaigos.

Pristatyk savo muzikos instrumentą. Ar greit pavyko rasti bendrą kalbą, emocinį ryšį?
Aš violončelę vadinu savo drauge (nusišypso).
Šitą instrumentą gavau visai neseniai, praėjusiais metais, tad su juo groju gal tik pusantrų metų. Ši violončelė yra visai nauja, pagaminta 2013 metais, parsivežiau ją iš Amerikos.
Tai – nuostabus instrumentas. Labai džiaugiuosi garsu, tembru, spalvomis – viskuo. Manau, kad dar kurį laiką tikrai juo grosiu, tol, kol pats peraugsiu jį, kol fiziškai ir techniškai nebeleis instrumentas „nešti“ to, ką aš galiu.
Visi prieš tai turėti instrumentai žymėjo mano grojimo tarpsnius. Buvo atvejis, kai viename konkurse man visi sakė, kad aš išspaudžiau iš tuo metu turėto instrumento viską, kas buvo įmanoma. Tąsyk konkurse aš laimėjau naują instrumentą. Tada juo grojau, grojau ir vėl išgirdau sakančių, kad jau pasiekei viską, kas tik buvo įmanoma.
Dabartiniu instrumentu labai džiaugiuosi. Jis dar jaunas, tikiuosi, kad dar įgaus formą, nes medis dar yra šviežias.
Svarbus ir emocinis ryšys. Nusipirkęs instrumentą pajunti, kad jis tau nelimpa – žinau nemažai tokių variantų. Bet maniškis yra fantastiškas, man su juo sekasi groti tiesiog puikiai!

Koncertuoji kartu su NIKO (Naujų idėjų kameriniu orkestru). Kaip sekasi, kiek skirtingų šalių jau esate aplankę?
Tikru NIKO artistu tapau 2014 metais, mūsų vadovas – G. Gelgotas.
Šiame ansamblyje groti yra nuostabu, visi kiti atlikėjai – aukščiausio lygio muzikantai. Orkestras yra puiki vieta tobulėti – net neįsivaizduoju kitos vietos, kur tai būtų galima daryti. Groti NIKO yra puiku, jei patinka muzika, nori dirbti, uždirbti pinigų, nori pakeliauti bei galiausiai – tobulėti. Vieni privalumai!
Taigi, šioje vietoje aš esu labai laimingas. Visi kolektyvo nariai vieni kitiems labai padeda – padeda augti ne tik muzikaliai, bet ir gyvenimiškai, nes mes tikrai daug laiko praleidžiame kartu. Man patinka muzika, man patinka kurti su jais, man patinka būti scenoje.
Ir koncertuojame ištisai. Keliaujame po Europą, Ameriką. Esu aplankęs Los Andželą, Niujorką, Vašingtoną. Dabar turėsime skrydį į Kanus Prancūzijoje. Kiti metai bus labai intensyvūs: nusimato daug gastrolių, turų po Europą.
Save visu šimtu procentu išreiškiu muzikoje. Muzikuojant reikia būti fiziškai stipriam, nes būna tokių koncertų, kuomet tenka groti net dvi su puse valandos! Atiduodame visas jėgas…
Tad būtina palaikyti gerą fizinę formą, nes jei nesportuoji, koncertų maratonuose (kai koncertuoti tenka kas kelias dienas) būna gana sunku. Pats esu tai patyręs, tad stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą.
O iš šono viskas atrodo taip gražu, estetiška… Nepanašu į sudėtingą darbą!
Taip, bet kiek daug visko į pasirodymą reikia įdėti – kad tinkamai pasirodytum scenoje, reikia pasiruošti fiziškai, emociškai bei, žinoma, psichologiškai.

Leave A Reply