Giedrūna Girdenytė

Giedrūna Girdenytė

Giliausiai ką žmogus prisimena bendraudamas su žmogumi – pirmąjį susitikimą ir išsiskyrimą. Bendraujant toliau jauti ar tas žmogus traukia, ar nori šalia jo būti, o išsiskyrus gyvenimo keliams vis dar pagalvoji – o kaip gi jis gyvena?

Visa tai pajutau ir išgyvenau susipažinusi ir dirbdama kartu „Kėdainių garse“ su miela kolege Giedrūna Girdenyte, tiesiog jos aplinkos žmonių vadinama Giedra.

Kaip šiandien pamenu, savo pirmąją darbo dieną, vasariškai karštą 1990- ųjų rugpjūčio 1-ąją, kuomet jauna, ką tik iškepta žurnalistė, nedrąsiai pravėriau „Kėdainių garso“ redakcijos duris. Tuometinė laikraščio redaktorė Zita Zokaitytė nesunkiai išsprendė mano įsikūrimo redakcijoje klausimą – pasodino viename kabinete su Giedrūna. Padrąsinančiu žvilgsniu ir motiniškai šiltai jauną kolegę tuomet pasitiko ji. Patekus į nepažįstamą rajoną man ji buvo kaip vaikštanti Kėdainių enciklopedija, kaip šiandieniniame gyvenime pavadintume „google“. Ji kartu buvo ir tuometinio pirmojo rajono laikraščio ,,Tarybinis kelias“, vėliau virtusio ,,Kėdainių garsu“ metraštininkė. Ko tik jos neklausdavau, į visus klausimus ji geranoriškai atsakydavo ir dar pažerdama krūvas patarimų. Atrodė, kad ji pažinojo visus rajono žmones, kaip ir ją visi pažinojo. Ji vienodai bendraudavo ir su valdininkais, ir su eiliniu kaimo žmogumi.

Ir vėliau, dirbant korespondente, ji patardavo ką pakalbinti ir su kuo susitikti, ko pašnekovo klausinėti. O ką jau kalbėti apie žemės ūkį. Mat ji daugiausia rašydavo apie kaimo žmonių gyvenimą, žemės ūkio klausimais, todėl daugiausiai naudingos informacijos sulaukdavau iš jos būtent šia tema.

Nustebau sužinojusi, kad ji nebuvo baigusi žurnalistikos mokslų, (o tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją), bet puikiai valdė plunksną.

Kaip ji smagiai juokėsi, kai dar pirmaisiais darbo metais, nekasdieniškai apsirengusi ir avėdama aukštakulnėmis basutėmis atėjau į darbą, per pačią rugiapjūtę susiruošusi vykti pas geriausią rajono kombainininką. Bet man pačiai nebuvo linksma, kai per darbymetį galulaukėj trumpam sustojus kombainui kone per visą lauką per ražienas bėgau iki kombainininko, kad per atokvėpio minutę galėčiau jį pakalbinti. Arai, hektarai, tonos, centneriai, primilžiai tuomet man buvo absoliučiai nesuprantami matavimo vienetai. Niekas kitas, o ji, kantriai aiškindavo kiek iš vieno hektaro galima prikulti kviečių, kiek rapsų, koks javų derlius yra rekordinis, kiek daugiausiai iš atitinkamo ploto galima prikasti bulvių ar cukrinių runkelių, kiek įmanoma primelžti pieno iš vieno karvės per dieną, mėnesį ar metus. Iš Giedrūnos gavau neįkainojamas pamokas, kurios pravertė toliau ariant žurnalistikos dirvonus. O ką jau kalbėti apie jos motinišką globą, geranoriškumą, gyvenimo išmintį.

Ji buvo labai draugiška, linksma, puikiai pritapo prie jaunesnių kolegų. Su ja, kaip su geriausia drauge galėdavai pasikalbėti įvairiausiomis temomis – ji negailėdavo motiniškų, moteriškų patarimų, pamokymų. Juokaudavom, kad susirinkus į kabinetą kolegiškai pačiauškėti, Giedra, rašydama straipsnį, sugebėdavo nieko nematyti ir nieko negirdėti. Ji mokėjo neparodyti nei fizinio, nei sielos skausmo, ji visuomet mokėjo išlikti stipri, tarsi nepalaužiama, nors vėliau sužinodavai, kokia rūpesčių našta buvo užgulusi šios moters pečius.

Ne vienerius metus dirbant viename kabinete teko išgyventi ir komiškų situacijų. Kaip dabar pamenu, į redakciją atėjęs skaitytojas, pareiškė norintis bendrauti tik su panele Girdenyte, mat ji jauna žurnalistė ir tiesiu taikymu priėjo prie mano stalo, nes ta panele jo giliu įsitikinimu galėjau būti tik aš. Kaip žmogus nustebo išgirdęs, kad Girdenytė yra mano pusamžė kolegė, o aš jau nebe panelė…

Ji buvo labai darbšti, neskaičiuodavo darbo valandų – dirbo tiek, kiek reikėdavo, kol rašomąją mašinėle „išbarškindavo“ ilgiausią straipsnį, kurį rytojaus dieną redaktorė sutrumpindavo. Dėl jos atvirumo ir geranoriškumo, į paliktas klaidas bei netikslumus, atlaidžiau žiūrėdavo ir redaktorė bei korektorius.

Ji turėjo labai gerą atmintį. Ilgiausiai kalbėdama telefonu su pašnekovu, popieriuje pasižymėdama vieną kitą frazę, o vėliau puikiai atgamindavo kalbėjusiojo mintis, netgi jį tiksliai pacituodama.

Ji mėgdavo gerti labai saldžią kavą, o redakcijoje švenčiant gimtadienius ar kitas šventes, ji cukraus įsiberdavo ir į šampano taurę… Deja, jos pačios gyvenimas nebuvo saldus. Negalėdavai nesistebėti šios moters nuolatiniu rūpesčiu kitais, savo šeimos nariais – senyvo amžiaus mama, dukterimis, dukterų šeimomis, augančiais anūkais, dažniausiai pamirštant pasirūpinti savimi.

Galiausiai, Giedrai palikus „Kėdainių garso“ redakciją ir išsiskyrus mūsų keliams, net ir po daugelio metų, susitikus gatvėje, ji visuomet manęs paklausdavo kaip auga vaikai, kaip sekasi mokslai, kaip gyvena mano mama.

Niekada vidumi nepasenusi, visuomet besišypsanti, vilkinti gėlėta suknele, galvą perrišusi skarelės juosta – tokia ji ilgam išliks mano atmintyje…

Prisiminimais dalinosi buvusi „Kėdainių garso“ kolegė Asta Raicevičienė

Tokią mes ją prisiminsime visi – Jovita, Juozas, Zigmas, Zita, Onutė, Angelė, Vidmantas, Lina, Alvydas, Jolanta, Rūta, Kęstas, Ingrida.

Velionė pašarvota Kaune, S. Žukausko g. 3B. Atsisveikinimas – nuo rugsėjo 23-osios, 16 val.

Karstas išnešamas rugsėjo 24-ąją, ketvirtadienį, 13 val. Laidojama apie 14 val. Kėdainiuose, Kauno gatvės kapinėse.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.