Kėdainietis saksofonininkas, Kėdainių muzikos mokyklos mokytojas Jonas Stankevičius prisipažįsta – jei ne muzika, jo gyvenimas būtų visai kitoks. Grojimas „saksu“ (tiesiog taip J. Stankevičius vadina šį muzikos instrumentą) vyrui iki šiol padeda ugdyti savo gyvenimišką filosofiją, muzikos dėka atkreipti visuomenės dėmesį į bujojančias blogybes bei skaudžias, sunkiai sprendžiamas problemas. 

J. Stankevičiaus pažintis su saksofonu tęsiasi jau ne vienerius metus. Šiuo metu vyras Kėdainių muzikos mokykloje dirba saksofono specialybės mokytoju.

Tiesa, kaip pats prisipažįsta, jo viena svajonių buvo tapti tipišku džiazo muzikos atlikėju, kuri taip ir neišsipildė. „Jaunystėje turėjau tokią svajonę, tačiau dabar šia idėja visai nesižaviu. Džiaugiuosi, kad nepasukau džiazmeno keliu“, – nusijuokė pašnekovas.

Kėdainių muzikos mokykloje saksofonu groti mokosi daug vaikų ir jaunuolių. Vienas mokytojų esi ir Tu pats. Ar iš tiesų Kėdainiai – jaunųjų saksofonininkų kalvė?
Apskritai, saksofonas – tai labai universalus instrumentas, nes jis tinka bet kur – nuo kapelos iki džiazo bigbendo. Kėdainiai saksofonininkų visada turėjo, džiugu, kad auga jaunoji karta. Tačiau vėliau norinčiųjų tęsti saksofono studijas nėra daug. Tokie žmonės dirba, o groja tik savo malonumui. Tokių, baigusių „muzikalkę“, bet nestojusių mokytis toliau, yra daug.
Šiuo metu Kėdainiuose saksofonu groja du Muzikos mokyklos mokytojai, du tikri saksofonininkai – tai Robertas Šulcas, kuris buvo pirmasis mano mokytojas, bei aš pats. Per Roberto pamokas aš gavau labai daug: tai ir mokėjimas bendrauti, ir profesionalumas. Jis ne tik skatina ir motyvuoja vaiką groti, bet tuo pačiu yra ir psichologas. Jam rūpi, kaip vaikas jaučiasi. Prisimenu, atėjus pas jį į pamoką, mokytojas paklausdavo, kaip aš gyvenu. Ir tas klausimas nebūdavo atsainus.

Pirmojo mokytojo patirtį šiandien perteiki savo mokiniams?
Taip, stengiuosi tą daryti, nors man dar reikia gerokai pasistengti, norint būti geru psichologu – dar trūksta ir žinių, ir intuicijos. Būna visaip. O kaip dalyko mokytojai mes jau skiriamės – R. Šulco vienokia mokymo kryptis, mano – jau kitokia.

Kokia buvo Tavo paties pirmoji pažintis su saksofonu?
Atsimenu, buvau mažas vaikas, gal kokių devynių metų amžiaus. Kultūros centre buvo kažkoks koncertas, kuriame dalyvavo Muzikos mokyklos mokiniai bei mokytojai. Pamatęs, kaip groja ir kokiu instrumentu R. Šulcas, mano tada dar būsimas mokytojas, pradėjau mamai rodyti pirštu į jį ir sakyti, kad noriu išmokti groti būtent saksofonu. Tada dar reikėjo laukti stojimų, o per tą laiką užsinorėjau mokytis groti gitara… Tačiau likimas taip lėmė, kad įstojau į saksofono specialybę. Iš pradžių buvau labai užsidegęs, tačiau laikui bėgant noras ir užsidegimas ėmė blėsti. Tada mokytojas man taktiškai pasakė: „Būna, vaikai pagroja ir būna, kurie nepagroja. Šiandien tu esi tas nepagrojantis“. Ir man taip gėda pasidarė, kad pradėjau „pilti“ ir mokytis kaip turi būti. Šis mokytojas viską padarė šimtu procentų, kad užsikabinčiau (šypsosi).
Iki 15-os metų draugystė su saksofonu buvo labai stipri, vėliau susidraugavau su pianinu – šis muzikos instrumentas ėjo lygiagrečiai su saksofonu. Dabar man vienodai svarbūs abu instrumentai.

O gal Tavo saksofonas turi vardą? Ar jauti stiprų ryšį su juo?
Ne, vardo jis neturi (nusijuokia). Bet su saksofonu kuo toliau, tuo labiau pavyksta išlaikyti gražų santykį. Manęs kartais prašo jį paskolinti grojimui, tačiau tai darau labai retais atvejais. Kartą buvo atvejis, kai manęs to paprašė vienas kiečiausių Lietuvos saksofonininkų. Jam, galvoju, paskolinti tikrai negaila, maniau, kad po to pats geriau grosiu. Tačiau vėliau, atgavęs saksofoną, labai pasigailėjau. Kai paėmiau instrumentą, iš karto pajaučiau, kad kažkas ne taip. Tarpusavyje yra susiformavęs tam tikras ryšys – pavyzdžiui, aš iš karto galėčiau atskirti, jei kažkas su mano instrumentu bent valandą grojo. Pajusčiau, kad kažkas jį lietė, kad pūtė orą ne taip, pajusčiau svetimo žmogaus energiją. Paėmus kito žmogaus saksofoną, skiriasi pirštuotės ir iš karto pajauti, kad tai ne tavo instrumentas.
Man tikrai negaila paskolinti kitam žmogui saksofoną, tačiau po to instrumentas jaučiasi tarsi išduotas. Yra ryšys su žmogumi, šeimos nariu, taip pat muzikantas jaučia ryšį su muzikos instrumentu.

Prieš gerą savaitę J. Stankevičiaus iniciatyva Kėdainių daugiakultūriame centre vyko keturmečio Matuko atminimui skirtas muzikos vakaras. „Aš turėjau drąsos, todėl pasiryžau sukviesti kolegas muzikantus į koncertą. Tikiuosi, kad liks tęstinumas būti neabejingiems ir toliau organizuoti įvairius visuomeninius renginius kad ir visai be progos“. (Falco nuotr.).

Ką tau davė mokymąsis muzikos? Kaip pakeitė tavo asmenybę, požiūrį? Ar šis kaitos procesas sustojo, ar vyksta iki šiol?
Man muzika davė labai daug. Viena vertus, tampi daug jautresnis viskam, kūrybiškesnis ir spontaniškesnis, galintis improvizuoti ir kurti. Kūrybinga asmenybė yra ir scenoje, ir visuomenėje. Toks žmogus yra neabejingas tam, kas vyksta aplinkui. Aš pats kuo toliau, tuo labiau noriu ne tik užsidaryti tik ties muzika ir vien tik groti, bet žiūrėti į viską, kas vyksta aplink, daug plačiau, kūrybiškiau.
Vėliau labai gera tą patirtį perduoti vaikams, ja dalintis su aplinkiniais.
Manau, kad reikia džiaugtis kažkuo geru, kas vyksta dabar, reikia vertinti šią akimirką. Tai kaip geras kūrinys, kuris trunka vos kelias minutes, tačiau gali duoti peno apmąstymams savaitei į priekį. Kiekvienas galime pradėti pokyčius nuo savęs.

Vienas pavyzdžių – šeštadienį Daugiakultūriame centre vykęs muzikos koncertas, skirtas mirusiam keturmečiui Matukui atminti? Koncerto idėja buvo Tavo?
Net vienas muzikos kūrinys gali daug. Mūsų krašte yra daug kietų ir plačiai mąstančių vyresnio amžiaus žmonių, bet labiau reikštis, mano manymu, juos stabdo baimė ir kompleksai. Juk seniau kūrybingas žmogus buvo nenaudingas… Mes, jaunoji karta, dar nesame išsilaisvinę, nes mūsų tėvai buvo auginti nelaisvės sąlygomis. Tad mūsų, jaunų darbas būti drąsesniais. Aš turėjau drąsos, todėl pasiryžau sukviesti kolegas muzikantus į koncertą. Tikiuosi, kad liks tęstinumas būti neabejingiems ir toliau organizuoti įvairius visuomeninius renginius, kad ir visai be progos.

Saksofonas mėgiamas ir džiazo muzikantų, šią muziką mėgsti ir tu. Kokią vietą Tavo gyvenime užima džiazo muzika?
Užkietėjusiu džiazmenu savęs laikyti negalėčiau, nors improvizacija ir džiazas yra tarpusavyje labai glaudūs dalykai. Bet jei improvizuoji, tai dar nebūtinai esi džiazmenas.
Džiazas man reiškia daug – juk tai yra tam tikra filosofija, kurios man patinka laikytis. Aš mėgstu šios muzikos klausytis, bet dar labiau mėgstu ją groti.
Bet groti vien tik džiazą aš negalėčiau. Tiesiog gyvenimo būdas, kurį gyvena dažnas džiazmenas, man yra svetimas. Mano muzikos mokytojas yra sakęs, kad džiazo muzikantas – kaip šuo: bent kur pernakvos, bet ką suvalgys. Man tas netinka. Nors seniau, paauglystėje buvau tuo labai susižavėjęs, bet džiaugiuosi, kad laikui bėgant požiūris pasikeitė.
Džiazas yra labai gera improvizacijos mokykla ir ją taikau dirbdamas su mokiniais. Improvizacijai reikia dviejų dalykų – žinių bei atviros širdies. Reikia, kad būtų jų dermė, kad nebūtų kraštutinumų. Be to, improvizacijos žinios labai praverčia ir gyvenime.

Vadovauji vaikinų grupei iš Krakių „Metras 90“ (seniau vaikinų grupė vadinosi „Groovy boys“). Vyrukus perėmei iš Vidmanto Valantiejaus globos. Kaip sekasi su jaunuoliais sutarti, repetuoti? Gal kokių pokyčių įnešei į grupę?
Kai vadovavo Vidmantas, vaikinai buvo jaunesni, bet aš ten nuolat būdavau, keliuose koncertuose pagrojome kartu, tad juos jau pažinojau. Su vaikinais pavyko greitai susidraugauti.
Pradėjome galvoti, kaip pakeisti pavadinimą, nes pavadinime esantis žodis „boys“ (iš anglų kalbos verčiamas „berniukai“) mums jau nebetiko. Ir kartą sustojo jie visi trys į vieną eilę ir nustebau, kokie jie visi aukšti. Nėra nė vieno, žemesnio nei metras devyniasdešimt centimetrų. Taip ir pasivadinome. Linksmas pavadinimas, kuris ten tikrai tinka (šypsosi).
Truputį pakeitėme stilistiką – dabar grojame arčiau džiazo, aš pats vaikinus tempiu improvizacijos link.
Pastebiu, kad jų karta, kuri yra už mane dešimt metų jaunesnė, muzikoje yra žymiai stipresnė. Labai džiaugiuosi, kad tokios stiprios jaunimo ritmo grupės kaip „Metras 90“ Kėdainiuose tikrai nėra. Jau esame dalyvavę keliuose koncertuose, festivaliuose. Teko susidurti su išankstine nuostata, kad jei grupė yra iš kaimo, tai jau nieko stipraus nepagros. Tačiau visi skeptikai, kai tik išgirsta šių vaikinų grojimą, iš karto prikanda liežuvį (šypsosi).

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.