Įkvėpimo šaltinis – pasaulis, kurio jau nebėra

Su lengva liūdesio, prisodrinto ilgesiu, praskaidrinto šypsniu, gaidele tradicinių amatų meistras, buvęs kraštietis Klaidas Navickas jau penkio­lika metų visiems besidomintiems pristato liaudies grafiką – senuosius medžio raižinius. Pasak meistro, išnykęs amatas, kurį daug kas dabar vadina menu – tai mūsų kultūros dalis, atsiradusi ir gyvavusi reikšmingu dvasine prasme laikotarpiu.

Kaip ir senuosiuose medžio raižiniuose, K. Navicko kūriniuose vaizduojami šventieji, kurių paskirtis anuomet buvo saugoti, globoti, užtarti. (Organizatorių nuotr.)

Meno kūrėjo, tradicinių amatų meistro vardus turintis vyras garsėja savo karpiniais iš popieriaus, medžio raižiniais. O kasdieniniame gyvenime jis – teisininkas, gyvenantis Grigiškėse, netoli Vilniaus. Tačiau su Kėdainiais K. Navicką sieja glaudus ryšys – mokyklinius metus jis praleido Kėdainiuose, čia baigė 2-ąją vidurinę mokyklą (dabartinę „Atžalyno“ gimnaziją). Tad į šį mėnesį Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje surengtą buvusio kraštiečio medžio raižinių parodos „Šventieji“ atidarymą susirinko visas būrys buvusių klasės draugų, pažįstamų ir kitų kėdainiečių.

Šventojo raižinys – religinio lūžio išraiška

K. Navickas dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programoje. „Menas, kuri pristatau ir atgaivinu, yra medžio raižiniai. Tai buvo paprastų žmonių kuriamas primityvusis menas, į Lietuvą atkeliavęs XVIII a. pradžioje. Prieš išnykdamas, Kėdainių jis taip ir nepasiekė, daugiausia buvo paplitęs Žemaitijoje“, – pasakojo autorius.

Visuose medžio raižiniuose vaizduojami šventieji arba religiniai siužetai. Pasak K. Navicko, visi senieji raižiniai nusižiūrėti nuo bažnyčių sienų, paveikslų. Plito šis menas per jomarkus, atlaidus, o tai vyko nuo XVIII a. pradžios, kaip tik per tą mentalinį lūžį, kai iš pagonybės, daugybės įvairių dievų ir deivių garbinimo lietuviai perėjo į krikščionybę. Šventųjų, kurie perėmė tam tikras senųjų dievų globotas gyvenimo sritis, garbinimas ir kultas tuo metu labai išplito. Senieji medžio raižiniai galėtų būti vienas iš pavyzdžių, kaip pagoniškasis mąstymas rado išraišką šventųjų vaizdiniuose.

Technikos nekeičia

Medžio raižinių su šventųjų atvaizdais populiarumą autorius aiškina paprastų žmonių poreikiu turėti globėją, užtarėją. Trobose kabėjo šventųjų – Jurgio, Kazimiero, Antano, Onos, Kotrynos ir kitų atvaizdai, atspausti naudojant pačių meistrų pasigamintus dažus. Atvaizdai buvo spalvoti ir nespalvoti. Kadangi meistrai spalvas gamindavo iš gamtinių medžiagų, vyravo natūralios, gamtinės spalvos.

Atspaudai buvo spaudžiami nuo liepos medyje raižytų formų – klišių. Šio meno puoselėtojas K. Navickas stengiasi laikytis tos pačios technikos: ant medžio lentos nupiešiamas paveikslėlis, kuris išpjaustomas, taip tapdamas kliše atspaudams gaminti. „Senieji raižytojai pradžioje volelių dažams mirkyti neturėjo – jie dažuose mirkydavo maišelius su spaliais ir padengdavo jais išpjaustytą piešinį. Tuomet prie medžio prispausdavo popieriaus lapą, jį pritvirtindavo, kad neslystų, ir paprastu šaukštu trindavo tol, kol atsispausdavo piešinys. Štai ir viskas“, – pademonstravęs, kaip gimsta toks kūrinys, šypsojosi autorius.

Į susitikimą su buvusiu kraštiečiu K. Navicku susirinko visas būrys klasės draugų. (Organizatorių nuotr.)

Paveldo išsaugojimas – tautodailininkų rankose

Tiesa, XIX a. šis liaudies menas ėmė nykti, mat Lietuvą užplūdo tų pačių raižinių pigesni litografiniai pamėgdžiojimai, o vėliau – taip vadinami „oleodrukai“, sukurti oleografijos technika. Nelikus poreikio, ši liaudies grafikos rūšis išnyko.

Vėliau, XX a. ją perėmė avangardistai, kiti žinomi grafikos meistrai. „Šiandien dar yra keletas labai garbaus amžiaus žmonių, kuriančių pagal senąsias lietuvių liaudies grafikos tradicijas. Deja, tai,

kas buvo, nebepasikartos, nes nebėra paklausos. Nebėra valstiečių pirkios, nereikia moralinės apsaugos už nugaros. Dabar yra tik šou…“, – pasakojimą baigė K. Navickas.
Kita vertus, liaudies grafika ir dabar žavi savo nuoširdumu. Meistras pasakojo bendraujantis su Ukrainos, Lenkijos medžio raižytojais, menininkais, kurie ir dabar šiuo stiliumi kuria šventųjų atvaizdus. „Su savo darbais kasmet dalyvauju Lenkijoje, Liublino mieste vykstančioje Jogailos mugėje, kurioje susitinka lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai ir lietuviai, demonstruojantys tradicinius amatus. Tai nuostabus renginys, kuriame galima pamatyti visos LDK kultūros paveldą“, – sakė K. Navickas.

Supažindina norinčiuosius

Beje, savo popieriaus karpinių parodas buvęs kraštietis yra surengęs Japonijoje, Austrijoje, Kinijoje, Lenkijoje, JAV, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Lietuvoje surengta virš dešimties personalinių parodų. Nuo 2003 metų meistro dirbtuvėse J. Basanavičiaus g. 29, Vilniuje veikia nuolatinė jo darbų ekspozicija. Meistras išleido dvi savo karpinių knygas.

Beje, savo dirbtuvėse buvęs kraštietis priima besidominčius tautodaile, supažindina su karpymo bei medžio raižinių istorija, tematika bei technika, o norintiems leidžia savo kūrybiškumą išbandyti ir praktiškai – karpant ar spaudžiant atspaudus.

Lietuvos tautodailininkų sąjungai priklausantis kūrėjas nuolat dalyvauja sostinės bei respublikiniuose kultūriniuose renginiuose, konkursuose, ne kartą yra apdovanotas laimėtojo diplomais.