Idėja Lietuvai: kiekvienam Seimo nariui – po šimtą eurų

1

Seniai mane yra labiau džiuginusi straipsnio antraštė, nei šita: „Seimo nariai išgirdo: elektrošokas – geriausia gydymo priemonė sunkiems ligoniams“. Gera antraštė yra tokia, kai išsyk supranti, apie ką bus rašoma. O labai gera antraštė – kai net straipsnio skaityti neverta, nieko geresnio nebesužinosi!

Tekstą iliustruojanti fotografija tyliai sukrečia. Nuotraukoje pavaizduotas iš pažiūros kuklus elektrošoko aparatas, į kurį savo neramų žvilgsnį įsmeigusi „žalioji valstietė“ Rima Baškienė, Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja. Greta R. Baškienės druskos stulpu sustingęs kitas „valstietis“ ir Seimo narys Zenonas Streikus, psichologas ir druskininkietis, kurio niūrokas žvilgsnis tarsi inkrustuotas bėgančia eilute „tai tik sapnas arba siaubingas nesusipratimas“. Kiek tolėliau – Seimo narys Vytautas Kernagis, visa savo povyza demonstruojantis, kad jis „ne prie ko“. Prie ko ir prie visko, mieli tautos išrinktieji!
Dar prie to visko – konservatorius ir Seimo narys Mykolas Majauskas, neįsipiešęs į šią nuotrauką, užtat savimi pradžiuginęs visą pluoštą kitų fotografijų, jau be elektrošoko aparato. Ir prie to paties – socialdemokratas ir Seimo narys Juozas Olekas, nors pastaruoju metu visi socialdemokratai tikrai darosi jau visai „ne prie ko“. Ir dar likę šimtas trisdešimt penki Seimo nariai, kurie nespėjo apsilankyti Naujojoje Vilnioje ir neišgirdo, kokia gydymo priemonė jiems tinkamiausia.
O viskas, pasirodo, genialiai paprasta. Sumoki šimtą eurų (tiek medikų tvirtinimu, kainuoja vienas seansas) ir atsiranda viltis, kad žmogus pradės orientuotis aplinkoje, pradės priiminėti adekvačius sprendimus! Ar nesusimestume tokiam reikalui? Po šimto eurų vertės elektrošoko R. Baškienė staiga suprastų, kad trys kadencijos Seime, kai patys politikai į kairę ir dešinę pliurpia apie kadencijų apribojimus valstybinių institucijų vadovams, yra daugoka – ir kaip moteriai, kurios šukuosena nesikeičia nuo 2004-ųjų, ir kaip žmonai, kurios vyras Raimondas personalinės tautodailės parodos atidarymo metu gauna R. Baškienės, negalėjusios „dėl užimtumo“ dalyvauti, sveikinimą per jos padėjėją.
Beje, J. Olekui šimto eurų tikrai nepakaktų, jam adekvačiai susivokti fatališkai trukdo trys kadencijos ministravimo, kartą Sveikatos apsaugos ir dukart Krašto apsaugos ministerijose, ir jau penktoji kadencija Seime. Ką gi, gydysim. Nepagydomų nėra, yra tik per trumpi gydymo kursai. O štai, pavyzdžiui, Z. Streikui, atrodo, dar tikrai galima padėti. Sprendžiant iš niūraus žvilgsnio, jis per nepilnus metus Seime jaučiasi gavęs tokią šoko dozę, jog aiškiai suvokė, kad Vilnius – ir ne Druskininkai ir ne kurortas. Su V. Kernagiu kiek sunkiau, nes jam dar atrodo, kad jis pakankamai sveikas ir Seime visai „prie ko“. Nieko, manau geras šimtas eurų išskaidytų šį paklydimą, kurio esmė paprasta – tai, kad esi išrinktas Seimo nariu, yra tavo tėvo, legendinio muzikanto Vytauto Kernagio, jo žinomumo nuopelnas. O dabar, kai tą sužinojai, bėk neatsigręždamas iš to keistos architektūros statinio, vėl imkis labdaringos bei edukacinės veiklos, kuri tau visai neblogai sekėsi. Bėk, bet prieš tai – šimtas eurų! Nes nemokami patarimai neveikia.
Dar iš tos kompanijos seimūnų, kurie savo apsilankymu nudžiugino Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilnioje, nepaminėtas liko M. Majauskas, bet po jo istorijos su lenktiniu peiliuku, kurį jis rado vaikiškame vėžimėlyje, paskui viešai apkaltino buvusį „Lietuvos geležinkelių“ vadovą Stasį Dailydką, esą jis jam tą peiliuką pametęs kaip grasinantį pranešimą, paskui staiga tą lenktinį įnagį atpažinęs kaip savo paties peiliuką, iškritusį jam iš marškinių kišenėlės, nieko daugiau apie paciento sveikatą pridurti nebeišeina. Šimtas eurų. Jei nepakaks – dar šimtas. Dėl to nenubiednėsime, o žalos ateityje bus kur kas mažiau.
Čia paminėjau tik kelis iš beveik pusantro šimto išrinktųjų, nors, kaip sakiau, terapija praverstų visiems. Nes jei mes kažin kokiu stebuklingu būdu galingu elektrošoku paralyžiuotume viso Seimo darbą, didelės naudos gal ir ne prisidėtų, o žalos sumažėtų neabejotinai. Vadinasi, tokiu būdu net ir nauda kažkokia būtų. Už niekingus pusantro tūkstančio eurų, įskaitant ir tuos įsisenėjusius, kuriems tektų kartą ar du pakartot. Argi ne idėja Lietuvai?

Komentarų: 1

Leave A Reply