Andra Kavaliauskaitė – aktorė bei jauna režisierė, šiuo metu gyvenanti Alytuje bei dirbanti šio miesto teatre. Jauna menininkė į Kėdainius, kuriuose praleido kelerius metus besimokydama mokykloje, atveža savo kurtą monospektaklį „SEEN“, kuriame kalbama apie pragaištingus, ramybę ir gyvenimo džiaugsmą atimančius susirgimus – valgymo sutrikimus (anoreksiją bei bulimiją).

Ši liga į savo būrį įtraukia vis daugiau jaunų žmonių – tiek merginų, tiek ir vaikinų. Tad A. Kavaliauskaitė, pati persirgusi šia liga, nusprendė nebetylėti bei į dienos šviesą ištraukti savo jausmus, potyrius, emocijas – visa, ką jautė pati. Tad gal tai padės iš šios ligos gniaužtų išsilaisvinti ir kitai, besikankinančiai sielai?

Nūdienoje, kai pasakyti gražų žodį vienas kitam tampa iššūkiu, o sukritikuoti – madinga, kai visi turi savo nuomonę visais klausimas ir VISKĄ žino, net nepastebėdami žmonės ima vieni kitus ryti. Pradeda reikalauti iš savęs ir iš kitų to, kas kartais tiesiog neįmanoma. Tas reiklumas peržengia visas ribas ir prasiveria chaosas, kurį suvaldyti tampa išties nemenka užduotimi. Pradedame nepastebėti artimo, ką jau kalbėti apie tą, kurį regime pirmąkart.

Be galo jausmingame bei labai atvirame interviu A. Kavaliauskaitė atveria savo sielas gelmes ne tik garsiai kalbėdama apie šią ligą, bet ir norėdama suteikti paguodą, paramą, pagalbą sergantiems bei visiems tiems, kurie alina save nemeile sau. Tačiau juk viską galima pakeisti, viskas Jūsų pačių rankose!

– Minėjote, kad kurdama liečiate aštrias temas. Kokios jos?

– Viena jų – kūno kultas, valgymo sutrikimai (anoreksija, bulimija, ortoreksija) ir nemeilė sau (bei kitam), keliaujanti iš kartos į kartą. Kalba apie kriticizmą, kuomet pasakyti vienas kitam neigiamus žodžius esam pasirengę beveik kiekvieną akimirką ir savą nuomonę dalijame į visas įmanomas puses nė neraginami, o štai pasakyti gražų žodį tampa tarsi nejauku… tarsi: o kam? Juk ir pats žino. O išties viskas kiek kitaip. Mes esame išalkę artumo, paprastumo ir gebėjimo kalbėtis. Gebėjimo išgirsti ir apglėbti, nesukaustyti baimės, kad tuoj tuoj mus atstums. Kad galime drąsiai be gėdos pasakyti: gal gali man padėti? Tas „esu nepakankamas“, „nepakankama“ virusas plinta, kaip didžiausias užkratas ir kartais labai stipriai baugina: ar jis sustabdomas? Ir vis dar tikiu, kad taip. Ir netgi žinau vaistus, kaip nuo šio viruso pasveikti.

– Kokie jie?

– Meilė. Kad Jūs žinotumėte, kiek gaunu laiškų po minėto monospektaklio iš žiūrovų su išpažintimis, atvirais pasakojimais, kad jaučiasi nemylimi, negražūs ir nepakankami meilei, apkabinimams, šilumai ir gražiam esminiam santykiui tarp žmonių. Kaip skaudu regėti, kiek daug jaunų žmonių, kurie vos tik pradėję gyventi, jau yra įsispraudę į tokius savęs baudimo pelėkautus, kad iš jų labai sunkiai išlenda. O į ten pakliuvę, baudžia ne tik save, bet ir kitus. Mes gi esame linkę teisti ir kaltinti už kitų padarytas klaidas. Gyvename laike, kai klysti yra nuodėmė. Ir tai yra melas. Klysti – viena didžiųjų pamokų. Neišvengiamų. Jos nei vienas neišvengė ir ne vienos. Tai kodėl mes draudžiame klysti kitam? Kodėl mums taip sunku atleisti ir šitaip stipriai norisi teisti? Kodėl pasijuntame saugesni žemindami kitą? Kodėl taip norisi būti aukščiau, nors nei žemiau, nei aukščiau apskritai neegzistuoja. Šiuo metu kuriu naują medžiagą, iš kurios kursime naują monospektaklį (premjera birželio mėnesį) „KITOKIA“ apie ankstyvą nėštumą ir abortus. Kuriu pagal tikras moterų istorijas, jų liudijimus. Patikėkite, aš esu šokiruota (ne aš pasaulį šokiruoju, o jis mane), kaip mes stipriai esame įkalinti negebėjime atleisti… Kiek mes daug nežinome ir tame nežinojime mes labai daug rėkiame, esmės nė neužčiuopę, nes ši slypi dažniausiai tyloje. Žvilgsnyje ir pasiūlyme: gal galiu kuo padėti?

Andros Kavaliauskaitės monospektaklį „SEEN“ galėsite pamatyti Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje kovo 28 d.,
ketvirtadienį, 17.15 val.

– Kas paskatino imtis valgymo sutrikimų temos? Kas buvo tas akstinas, paskatinęs apie tai kalbėti teatrine išraiška? Asmeninė patirtis, perdėtas visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys kūno kultui?

– Šia tema prakalbti norėjau jau prieš keletą metų. Bet vis atsirasdavo priežasčių, kodėl reiktų to nedaryti. Tarsi buvo ne laikas. Tarsi jaučiau, kad esu tam nepasiruošusi. Tačiau vienądien nuėjusi į kavinę išgerti puodelio kavos, už nugaros išgirdau pokalbį:
– Tai tu nevalgysi?
– Ne.
– Nesuprantu, kaip tu taip sugebi.
– Tai geri geri vandenį ir nebenori.
Tyla. Ir po jos nuskamba labai šalta ir griežta frazė, kaip aksioma:
– Geriau jau būsiu anoreksikė nei stora kiaulė.

Štai tuomet suklusau. Praeidama pro šalį žvilgtelėjau į dialogo autores ir tikrai suglumau pamačiusi, kad merginoms trylika, keturiolika, daugiausia penkiolika metų. Nuo tos dienos informacija apie valgymo sutrikimus pati pradėjo plūsti, tarsi ragindama: na??? Pradėjau stebėti ir pastebėti, kiek daug nemeilės aplink mus. Kiek daug nepasitikėjimo savimi ir savęs naikinimo. Kiek daug lyginimosi ir lyginimo. Kiek daug noro pritapti ir būti ypatingu ne savo veikla, savo gebėjimais, savo vidiniais klodais, o būtent išore. Kokia išties skaudi ta nemeilės karuselė ir kaip stipriai ji yra įsisukusi per kartų kartas. Užtenka pasižiūrėti, kas šiuo metu vyksta „Instagram“ paskyrose. Ir nors puikiai žinome, kad ten nufiltruotas ir sukurtas gyvenimas, bet vis tiek juo įtikime ir norime tokį gyventi ar bent tokį susikurti patys. Pasidažyti raudonai lūpas ir šypsotis pasauliui, nors vidus kaukia tūkstančiais vilkų, kuriuos užsiauginame iš nepasitikėjimo savimi, baimės bei kaltės jausmų. Kaltės, kad esi nepakankamas. Meilei. Laimei. Džiugesiui. Šeimai. Netgi pačiam sau.

Nūdienoje, kai pasakyti gražų žodį vienas kitam tampa iššūkiu, o sukritikuoti – madinga, kai visi turi savo nuomonę visais klausimas ir VISKĄ žino, net nepastebėdami žmonės ima vieni kitus ryti. Pradeda reikalauti iš savęs ir iš kitų to, kas kartais tiesiog neįmanoma. Tas reiklumas peržengia visas ribas ir prasiveria chaosas, kurį suvaldyti tampa išties nemenka užduotimi. Pradedame nepastebėti artimo, ką jau kalbėti apie tą, kurį regime pirmąkart. Norime nepastebėti problemų ir viską dangstyti sėkmėmis, o visam kitam pastatyti ženklą: SEEN. Štai kodėl suklusau ir pasakiau: dabar.

– Kodėl apie valgymo sutrikimus reikia kalbėti apkritai? Garsiai? Daugelis sergančiųjų mano, kad tai gėdinga, nepatogi tema… Nesergantys mano, kad tai apskritai net ne liga…

– Atsakymai Jūsų klausimuose. Būtina kalbėti: nes apie tai kalbėti vis dar GĖDA, nes yra daug manančių, kad valgymo sutrikimai nėra psichologinė ligą (nuo kurios pasaulyje per valandą miršta bent vienas žmogus), nes gajūs stereotipai, jog ši liga tik paauglių ir moterų (pernai nuo šios ligos Lietuvoje mirė du vaikinai), kad čia ne liga o šiaip kažkoks išsigalvojimas (nuo šio išsigalvojimo mirštama), kad tai liečia tik silpnus (šia liga serga labai nemaža dalis perfekcionistų), kad pasveikstama labai greitai (tai ilgas gijimo procesas, o kartais trunka ilgus metus ar net visą gyvenimą) ir galėčiau dar vardint ir vardint. Būtina apie kalbėti, kad pamatytume, jog viskas kiek kitaip. Mes, kurdami šia tema, nieko neteisiame ir neatsakinėjame į klausimus, mes veikiau iškeliame klausimus ir atveriame žaizdą, į kurią būtina pasižiūrėti kiekvienam mūsų. Dėl savęs ir dėl šalia esančių, kad (neduok Dieve) ateis tas momentas, kai mūsų pagalbos reikės artimam ar šalia esančiam, nepražiūrėtume ir nepadarytume tojo SEEN.

O pastebėjot, kad noras būti tobulu ir pakankamu peržengia visas ribas? Man išties baugus šių dienų sakymas, kad kiekvienas turi būti lyderis ir siekti savo aukščiausio pakilimo taško. Taip, dėl savojo pakilimo taško, visiškai sutinku. Bet ar išties kiekvienas gali būti lyderis? Ar išvis to reikia? Ar reikia žūtbūt kažkokiu būdu juo tapti, jei nė velnio juo nesi? Visiška nesąmonė. Prisiminkime vaikystę. Sugrįžkime į ją: kas būtų, jeigu lauke, kuriame susitinka vieną žaidimą žaisti dvylika vaikų, visi būtų lyderiai? Ar išvis jie sugebėtų žaidimą sužaisti? Ar atsirastų dvi komandos, kurioms vadovautų kapitonai? Kas būtų, jeigu komandoje būtų šeši nariai ir jie visi lyderiai? Štai ir paskui pamatai, kaip penkiolikmetis jau yra nualintas gausybės reikalavimų ir patiria prievartą būti tuo, kuo jis tiesiog negali būti, nes prigimtis visai ne ta. Ėjimas prieš prigimtį man yra išties baugus. O kai jauti, kad neatitinki kažkieno iškeltų lūkesčių, kai jauti, kad esi tas, kuris į tą savą viršūnę ne tik kad nekopia, net ne stovi vietoje, o rieda žemyn, tuomet griebiesi bausmės sau. Ir neretai toji bausmė atsisuka į savęs žalojimą.

Nemažai paauglių į valgymo sutrikimus pakliūva dėl patyčių, dėl nuolatinių tėvų ar senolių replikų, dėl savęs įsivaizduojamo ir esamo neatitikimo. Dėl patiriamos nemeilės. Priežasčių yra daug. Ir tos, kurias išvardinau, yra tikrai ne visos. Nemažai jų tiesiog slepiamos. Dėl tos pačios gėdos, kurią minėjote.

– Tikitės, kad ateityje jaunų žmonių, susiduriančių su šia problema, padėtis gali pasikeisti?

– Tikiuosi. Bet matau ir sergančiųjų skaičius. Jų gausą. Ir sergančiųjų amžiaus jaunėjimą. Mane ne juokais tai gąsdina.

Po spektaklio – sceninio vyksmo, vyksta pokalbis su žiūrovėmis ir psichologe arba psichoterapeute. Jų metu išgirstame tokių istorijų, kuriomis sunku patikėti, nes išties primena puslapius iš genialiai parašyto romano. Bet tai ne romanai, tai realūs gyvenimai. Tikros istorijos, ir jos vyksta šalia mūsų. Ir mes jas labai dažnai, to norėdami ar ne, ignoruojame. Nemažai yra klausiusių, ar matytas kūrinys yra fantazijos vaisius. Ir kai pasakau, kad jis sukurtas pagal trijų merginų realias istorijas, įvyksta suglumimas. Būna netikinčių, kad spektaklyje naudojami komentarai iš interneto yra tikri. Ir kai parodai, kas kalba ir kur tos kalbos nuveda, įsivyrauja tyla. Ir išties mes žinome, kas vyksta, bet neretai, nenorėdami to matyti, apsaugodami save, mes sąmoningai nusprendžiame to vyksmo nestebėti. Bet tuomet ir kyla klausimas: kaip mes galėsime kitam padėti, jeigu nežinosime, kas vyksta už mūsų namų durų? Kaip mes padėsim savo vaikui, jeigu nežinosime, ko jis sulaukia kieme, mokykloje, naršydamas ir kurdamas internete? Ką daryti, kad vaikai norėtų išsipasakoti? Kad jiems nebūtų gėda kalbėti ir kalbėtis apie tai, kas jiems skauda, kas juos žeidžia ir dėl ko gėda? Ar mes galime ką nors padaryti, kad tos masinės patyčios internete nedarytų tokio poveikio ir vaikas jų persisunkęs neliptų ant mokyklos stogo, o ateitų, kad ir pas svetimą, pasakyti: nežinau, ką daryti, man skauda. Ar mes galime pristabdyti vienas kito žeminimą ir savęs aukštinimą? Ar mes turime jėgų ir noro pastebėti svetimą, kuriam šią akimirką reikia nuoširdaus atviro pokalbio ar apkabinimo? Ar mes žinome, kaip atpažinti valgymo sutrikimais sergantįjį? Ar mes žinome, ką daryti, tai pastebėjus? Kodėl mokyklos, užuot sprendusios didelę patyčių problemą, vis dar slepia, kad ši neegzistuoja? Ir ką daryti tam vaikui, kuriam šeima nėra tas išsvajotas ramstis, nors visi skalambija, kad meilė šeimoje yra stipriausias vaistas? Štai tokiais klausimais šiuo metu gyvenu. Ieškau. Labai džiaugiuosi, kad prie komandos prisijungia gausus būrys žmonių. Nuo psichologų ir psichoterapeutų iki populiarumą turinčių merginų ir moterų, kurios turi žinios skleidimo galią. Ir kurių pasidalintos istorijos, patirtys yra daug stipriau išgirstos nei mano, kurios merginos nepažįsta ir daugelis mato pirmąkart. Labai tikiu, kad mes kartu galime daug. Šiuo atveju, bent paskleisti žinią, kad valgymo sutrikimai nėra „prisigalvojimas iš neturėjimo ką veikti“, o liga. Kad tai yra baisūs gniaužtai, į kuriuos pakliuvus labai sunku ištrūkti. Bet įmanoma. Ir pajutus ligą, ar jos artėjimą, būtina kreiptis į specialistus. Ir nepabūgti, jeigu vienas specialistas nesureagavo į pagalbos šauksmą, nenuleisti rankų ir ieškoti to, kuris tikrai padės. O gerų specialistų Lietuvoje tikrai turime. Galime kartu paskleisti žinią, kad mes visi esame verti meilės ir tai nėra mitas. Ir kad meilė sau – ne gėda. Kad jausmai – ne gėda. Suklysti – ne gėda. Kad jeigu taip nutiko, kad jauti, jog esi vis tik tuose valgymo sutrikimų gniaužtuose ir nežinai, į ką kreiptis, nežinai, nuo ko pradėti ar kam išsipasakoti – ESAME MES. Esu aš. Ir kad – Tu ne viena. Tu – ne vienas.

– Kaip suprasti spektaklio pavadinimą „SEEN“?

– Ignoravimas to, kas vyksta šalia. Pamatymas ir nusisukimas. Ir išties to „SEEN“ mes gyvenime padarome daug daugiau, nei feisbuko pokalbių langelyje.

– Šis spektaklis bus monospektaklis, jame perteiksite savo asmeninę patirtį sergant valgymo sutrikimais. Ar drąsu apie tai pasakoti svetimiems žmonėms, gal tai – savotiška terapija?

– Ne, tai nėra vien mano asmeninė patirtis. Mano patirties jame labai nedaug. Kūrinys sukurtas pagal tris tikras merginų istorijas.

Drąsu? Nežinau. Bet tikrai nėra lengva. Bet nepasakyčiau, kad yra sunku. Ir Jūs labai esate teisi, tai kaip terapija. Aš per mėnesį kelis kartus sau viešai, būdama scenoje, pasisakau sau: aš esu graži. Ar tai ne terapija? Kartais net per metus karto to nepasisakai… O dabar, puiki proga reabilituotis. Aišku, juokauju, bet tame juoke nemažai tiesos.

Kas gali galbūt šiek tiek šokiruoti, tai temos, kurias liečiu kurdama. Bet šiaip… Aš kaip tik esu kartais per švelni, lyginant su pasauliu, kuris mus pasitinka už saugių namų durų. Tiesa, nemažą dalį žmonių šokiruoja… nors ne. Ne tas žodis. Veikiau, gąsdina mano atvirumas ir kalbėjimas be išvedžiojimų.

O šiaip, kiekvieną kartą išeinu kaip į ringą. Su savimi, su žiūrovu, su savo baimėmis, savo kompleksais ir meile. Su tema, kuri nėra labai patogi ir jauki. Su pasauliu, kurį matau, jaučiu ir kurį kaip niekad stipriai jaučiu, kai išgirstu žiūrovų atgarsius. Per dešimt metų pirmąkart jaučiu tokį stiprų grįžtamąjį ryšį su žiūrovu…Tai prilyginu stebuklui, kurio taip ilgai laukiau. Tie apkabinimai, pokalbiai, diskusijos, prisiglaudimai ir tylūs: gal nebevalgykit to popieriaus, yra dar vienas gražus WOW efektas. Tą patirti linkėčiau kiekvienam kuriančiam.

– Gilinotės, kodėl jūs susirgote? Kokios buvo to psichologinės priežastys? Ar pavyko rasti visus atsakymus, ar jų dar tebeieškote? Kaip pavyko ligą suvaldyti? (rašau, kad suvaldyti, nes man atrodo, kad nuo šios ligos pasveikti neįmanoma).

– Nes jaučiausi nepakankama. Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai per prievartą (iš rūpesčio) versdavo valgyti, o aš tuomet ieškodavau būdų, kaip to išvengti. Turėjau atradusi įvairiausių būdų, kaip paslėpti ir naikinti maistą. Bet tai buvo kova su nenoru valgyti ir bausmės už nevalgymą vengimas. Aš išties buvau iš tų mergaičių, kurioms iki devyniolikos metų net nekilo tokio klausimo: ar aš graži? Kūnas man buvo kūnas. Ir man buvo baisiai nykios ir neįdomios visos temos, susijusios su juo. Ir čia didžiausias turbūt paradoksas, kad sulaukus dvidešimt kelių metų viskas apsivertė nuo vienos frazės: tu ne tai, kad graži. Ne. Tu tokia, klouno veido. Ir tuomet kažkas apsivertė. Vėliau sekė išdavystė santykiuose, tuomet prasidėjo karas su savimi. Norėjau tapti ta, kurios nenorės niekas išduoti. Ir kadangi buvo akcentuojamas kūnas, ėmiau jį formuoti. Antras etapas sekė LMTA, kuomet stovėdama prie baleto veidrodžių jaučiausi didžiausia ir priminiau sau dramblį, kuris nei pajuda, nei susilenkia. Kiekvieną dėstytojų pastabą priimdavau kaip motyvaciją keistis. Juk aktorės turi būti gražios (o čia jau aš niekaip, nes juk gimiau su klouno veidu), turi būti liesos (o man jau nuo vaikystės buvo sakoma: ta tai storų kaulų, niekad liesa nebus), turi būti charizmatiškos. Na, ir ėmiau stropiai dirbti ties antruoju punktu. Kol galiausiai viskas virto į štai ką: 6 val. keldavausi, bėgdavau į sporto klubą, iš jo į baleto paskaitą, tuomet į aktoriaus meistriškumą, tuomet į judesio paskaitą, iš jos – į repeticijas, skirtas kitai dienai, tarkime, kokiai pantomimos paskaitai, ir dar po visų paskaitų lėkdavau į sporto klubą („nusikalimui“). Valgyvau grikius ir nuolat sverdavausi. Tą pat darė ir mano kurso draugė. Matėm tą, bet abi tylėjom. Kuo labiau ties tuo „dirbau“, tuo labiau savęs negalėjau matyti ir jausti. Norėjosi save išvemti. Galiausiai mano valgymo racione liko tik vištienos sultinio kubelis per dieną ar ledų porcija. Tą, žinoma, slėpdavau nuo kitų. Bet vienądien baleto dėstytoja pasikvietė mane ir paklausė: Andra, kas nors atsitiko? Gal tau reikia pagalbos? Supratau, jos klausimus, bet apsimečiau: kodėl klausiate? Ji: tu labai sulysai. Suklusau. Ir kitą akimirką džiaugiausi: pagaliau nors kažkas matosi. Labai gerai. Ir tęsiau maratoną toliau. Kol vienądien gavau iš mamos žinutę: tėtė mirė. Tuomet viskas stojo. Maniau, kad tėvukas (Suvalkijoje taip vadiname senelius) mirdamas išsinešė ir mane, tik Dievai nežino, ką su kūnu daryt tai ir paliko va taip būti. Buvo milžiniškas smūgis ir kaip dabar menu: stoviu prie karsto, raudu ir sakau: nejau reikėjo Tavo išėjimo, kad sustočiau? Aš buvau ta, kuri troško meilės. Buvau ta, kuri norėjo būti geriausia ir įrodyti visiems, kad tą mergaitė irgi KAŽKĄ sugeba. Kai kurse buvau įvardinta kaip lyderė, jaučiausi dar menkesnė, spaudžiau iš savęs maksimumą. Kurse įsivyravusi konkurencija ir ne itin draugiškas kolektyvas darė savo. Jau nekalbu apie tą momentą, kai teko pasakyti, kad sergu. Prie akių sakė viena, o už akių: ji vaidina tą ligą. Čia ir buvo skaudžiausia, tada supratau, kad esu viena ir neturiu į ką atsiremti. Tuomet dar stipriau pradėjau bausti save. Jaučiausi nepakankama, netalentinga. O aukščiausias vidurkis išvis niekalas, kuris nieko nereiškia. Na, ne visai nieko – stipendiją. Vis regėjau visus talentingus ir gabius, o aš jaučiausi išpūstaakė, nuolat perspaudžianti ir neintelektuali merga, kuri knygas perka tik dėl to, kad apsimestų skaitanti. Nors tuo metu išties be nuolatinės didelės fizinės veiklos sekė nuolatinis sekinantis literatūros skaitymas, virtęs panišku: aš tiek mažai visko žinau. Ir sekė dar stipresnis kaltės jausmas, kad esu menko intelekto. Kiekvienas neigiamas žodis išsipūsdavo ir pasidaugindavo iš tūkstančio, o gražūs žodžiai ir kelių dėstytojų meilė tarsi skambėdavo kaip tolimas aidas. Kuo labiau iš manęs reikalavo, tuo daugiau dirbau. Darboholizmas, noras tapti stipria profesionale ir begalinė meilė teatrui įvarė mane į tokias vėžes, kuriose sustoti nesugebėjau iki mirties šauksmo. Tuomet ir stabtelėjau. Tačiau čia ilga istorija. Tik žinau viena: būtina apie tai kalbėti garsiai.
Ir ne, nesu tikra, kad atkritimas nesugrįš. Su tuo turiu kovoti beveik kiekvieną dieną. Bet po truputį, po truputį bandau prisijaukinti pati save. Jeigu Mažasis Princas turėjo prisijaukinti Lapę, tai šiuo metu ir Mažasis Princas, ir Lapė esu sau pati. Jaukinuosi. Ir, regis, po truputį man tai pavyksta.

– Kaip manote, kaip būtų įmanoma padėti ir daugeliui kitų menką savivertę turinčių merginų, moterų? Kaip jas paskatinti nebežaloti savęs?

– Sunkus šis klausimas. Bet jo klausiu ir žiūrovų po spektaklio. Visų pirma ateiti į šį monospektaklį… ir jeigu kas nors neturi finansinės galimybės, visad galite man parašyti laišką. Aš padarysiu viską, kad Jūs jį pamatytumėte. Paprašyti – ne GĖDA.

O toliau… labai priklauso nuo tos nemeilės sau, menkos savivertės lygio. Kartais be GERO psichologo ar psichoterapeuto nebeapsieisi. Svarbu neapilsti ieškoti tokio specialisto, kuris tikrai galėtų ir norėtų padėti… ir jeigu nepadėjo vienas, nesustoti ieškojus, nes juk gali padėti kitas. Deja, bet tokia situacija yra. Ir tą turime žinoti. O ką daryti tiems, kurie negali skirti finansų privačiam specialistui? Ieškoti tų, kurie yra stiprūs ir geri ne privačiame sektoriuje. Jeigu ir tai nepavyksta… Ieškoti meilės savyje ir kalbėtis, kalbėtis. Aš esu puikus pavyzdys, kad galima gyti ir pačiam, tik reikia įdėti labai daug pastangų. Labai daug.

– Kaip esate susijusi su Kėdainiais, kiek laiko čia gyvenote, kokius pėdsakus čia palikote?

– Skaudokas klausimas. Su santykiu Kėdainiams man dar reikia nemažai padirbėti. Turėjau labai sunkų periodą mokykloje, kai buvau devintoje – dvyliktoje klasėje. Esu iš tų, kuri patyrė stiprų psichologinį smurtą ir patyčias. Tik ne iš mokinių, o iš kai kurių pedagogų. Tai yra mano gili didelė žaizda, kuri lig šiol nėra užgijusi, kad ir kaip stengiamės su psichologe tą žaizdą užverti. Dar lig šiol nesugebėjau atleisti. Bet tikiu, kad greitu metu pavyks ir ant šios žaizdos uždėti vidinį trauklapį.

Aš esu tas įrodymas, kad trys žmonės gali labai stipriai sužeisti vien dėl to, kad kažką darai ne taip, kaip jiems norisi. Kad tapai staiga nepatogus. Aš jų motyvų nežinau, išskyrus: mes norėjom tau gero. Bet nepaisant to, džiaugiuosi, kad buvo ir tų mokytojų, kurie labai palaikė. Ir paradoksas tas, kad stipriausią palaikymą gavau iš tų, kurių labiausiai bijodavau ar juos laikėme griežčiausiais, pikčiausiais tuo metu mokykloje. Atsiminsiu visą gyvenimą vieną frazę: aš tave suprantu ir palaikau. Ji man buvo kaip stipriausias apkabinimas, kurio man tuo metu be galo reikėjo.
Tiesa, buvau maištautoja. Ir kai pajutau, kad esu puolama, kovojau iš visų jėgų. Turėjau didelį užnugarį: savo teatro studiją, kurią lankė apie septyniasdešimt moksleivių. Ir tai buvo didelė dovana. Čia ir prasidėjo mano kūrybos kelias. Čia ir suvokiau, koks gali būti suaugusio pasaulis, nors dar nesi suaugęs. Labiausiai skaudėjo dėl to, kad dvi iš tų mokytojų nuo penktos klasės labai mylėjau. Gal dėl to buvo didelis smūgis, kaip viskas pasisuko toliau. Noriu pabrėžti, kad nieko nekaltinu, bet ir negaliu meluoti, kad nieko nejaučiu. Jaučiu. Ir tai natūralu. O tuo pat ir gražu, nes esu puikus pavyzdys, kad jeigu tau sako, kad negali judėti, dainuoti, kad geriau būtų, jog nerašytum, o skaitovų konkursuose niekad neperžengdavai rajoninio konkurso lygmens… tai dar NIEKO NEREIŠKIA. Šiuo metu ir judu, ir dainuoju, ir rašau, ir veikiu scenoje – darau viską, ko man sakė geriau nedaryti. Paradoksalu, tiesa? Todėl jaunimui visad sakau: jeigu nori, daryk. Visiškai tam atsiduok.

Kažkas tikrai pavyks!

Kėdainiai turi ir kitų atspalvių mano gyvenime. Vieną labai lemtingą. Mes turėjome mieste režisierių. Buvo pasklidusios kalbos, kad po sūnaus netekties jis nusigėrė ir kad „ajai jai, koks va nusibaigęs menininkas“. O man jis visad atrodė TOKS ypatingas. Nesupratau kodėl, bet jaučiau. Kai sukūriau pirmą spektaklį, režisierių netikėtai pamačiusi gatvėje, pakviečiau į premjerą. Netikėjau, kad ateis, bet pakviečiau. Ir… jis atėjo. Po spektaklio apkabino ir į delną įdėjo degtukų dėžutę, sakydamas: degtukas esantis joje – tavo pirmasis spektaklis. Linkiu, kad ji būtų pilna. Ši dialogą, atsiminsiu visą gyvenimą. Jis turbūt net nežinojo, kokį stiprų poveikį man padarė. Priėmiau tai, kaip ženklą. Kaip Mokytojo ženklą. Ir lig šiol po kiekvieno spektaklio premjeros jį prisimenu, padėkoju. Kartais tikiu, kad tiek maištas mokykloje, stipri patirtis joje, tiek šis Mokytojo ženklas ir buvo kertinis postūmis tolimesniam žingsniui į profesionalų meną. Todėl labai linkėčiau kiekvienam sutikti ir TĄ mokytoją. Tai didelis stebuklas. Ir jis – egzistuoja.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.