Kėdainiečiui Tadui Jankūnui tik aštuoniolika, o savanoriavęs jis daugiau, nei kitas per visą gyvenimą. Aplinkiniams nuo pat ankstyvos paauglystės padedantis vaikinas pradėjo greitosios pagalbos skyriuje, tapęs jaunuoju policijos rėmėju, bendraamžius švietė apie žalingų įpročių grėsmę, mažiausius komisariato lankytojus linksmino persirengęs Lietuvos policijos simboliu Amsiumi, o vėliau ir pats įkūrė savanorių asociaciją. Apie pagalbą visuomenei, jautriausius išgyvenimus ir ateities planus “Kėdainių Mugei“ pasakoja Tadas Jankauskas.

– Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, negirdėjusį apie savanorystę. Vis dėlto kaip nieko nenutuokiančiam paaiškintum, kas tai?

– Daugelis galvoja, kad savanorystė yra visos veiklos, už kurias nėra gaunamas atlyginimas, tačiau tai netiesa. Iš tikrųjų tai yra visuomenei, o ne pavieniams asmenims naudą teikiantis organizuotas neatlyginamas darbas, kurį žmonės atlieka niekieno neverčiami. Pastaruoju metu savanorystė painiojama su paprastu gerų darbų darymu.

– Kas paskatino tave tapti savanoriu? Ar seniai užsiimi šia veikla? Nuo ko pradėjai?

– Mane savanoriauti paskatino noras tapti geresniam, išbandyti ką nors naujo. Šia veikla užsiimu jau trejus – ketverius metus, o pradėjau Kėdainių PSPC greitosios medicinos pagalbos skyriuje. Kiek pamenu, pirmosiomis dienomis labai „spirgėjau“, nenustygau vietoje žinodamas, kad galėsiu save išbandyti dominančioje srityje. Po pusantrų metų tapau jaunuoju policijos rėmėju – ėmiau kartu su pareigūnais šviesti jaunimą. Manęs dažnai klausia, kaip tą policiją „remiu“. Aš tai darau savo neatlyginamu darbu: kartu su bendruomenės pareigūnais važinėju į mokyklas, vedu paskaitas apie alkoholio, narkotikų, tabako žalą, saugų elgesį gatvėje, naudojantis viešuoju transportu. Anksčiau dažnai važiuodavau į vaikų darželius persirengęs Lietuvos policijos bičiuliu Amsiu. Sulaukęs pilnametystės, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui pateikiau prašymą tapti policijos rėmėju. Vyko specialūs kursai, reikėjo laikyti egzaminą. Visa tai įveikiau ir dabar kartu su pareigūnais važiuoju į iškvietimus.

Savanorių asociacijos „Spindulys“ vėliava, kurią padovanojo „Spindulio“ globėja, Kėdainių rajono savivaldybės vicemerė Olga Urbonienė.

– Kodėl savanorystė tokia svarbi visuomenei?

– Padėdami vieni kitiems darome gyvenimą lengvesnį. Savanorystė svarbi ne tik visuomenei, bet ir pačiam savanoriui: jis gauna neįkainojamos patirties, o kartais atlikus savanorišką darbą kokioje nors įstaigoje pavyksta ten net darbą gauti.

– Kokiai organizacijai priklausai? Kokia konkrečia veikla ji užsiima?

– Priklausau savanorių asociacijai „Spindulys“: esu vienas jos steigėjų bei vadovų. Aš – pirmininko pavaduotojas darbui su jaunimu, savanorių koordinatorius. Juo tapau, nes, tiek metų užsiimdamas šia veikla, pastebėjau, jog Kėdainiuose nėra žmonių, kurie užsiimtų padėti norinčiųjų organizavimu. Po vienos vasaros stovyklos nusprendėme, jog reikia pradėti burti jaunus žmones, skatinti juos užsiimti savanoriška veikla. Taip atsirado „Spindulys“, veikiantis jau metus. Pagrindinis mūsų organizacijos darbas – savanorių rengimas. Rugsėjo mėnesį pradėsime jų ugdymo programą, kurios pagrindinis tikslas bus šviesti norinčius užsiimti šia veikla, supažindinti juos su savanoryste. Didelį dėmesį skirsime kiekvienam programos dalyviui, nes norime, kad savanoriai suprastų, kokie yra svarbūs. Vienas pagrindinių „Spindulio“ tikslų – padėti kiekvienam, kuris prie mūsų prisijungia, atrasti ir išreikšti save padedant visuomenei. Siekiame tvirto komandinio ryšio, ugdome ir lyderystę, pasitikėjimą savimi. Taip pat puoselėjame patriotizmą, rengiame pilietines iniciatyvas. Mūsų komandai kūrybiškumo tikrai netrūksta: esame pilni minčių, planų ir įdomių idėjų.

– Kaip dažnai renkasi jūsų organizacija? Patys sugalvojate, kokią veiklą vykdysite, ar turite vadovus, kurie priima sprendimus?

– Mūsų savanorių asociacijos „Spindulys“ valdyba, kurią sudaro septyni pilnamečiai savanoriai, tarp jų – ir aš, renkamės kartą per savaitę, aptariame norimas vykdyti veiklas. Tuo tarpu su organizacijos nariais moksleiviais renkamės kartą per mėnesį.

– Kas savanoriaujant tau labiausiai patinka?

– Man labiausiai patinka tai, jog galiu teikti džiaugsmą kitiems, dalintis savo gera nuotaika, patirtimi, įgyta savanoriaujant. Aš tikiu, kad pasaulį galima pakeisti, o norint tai padaryti, reikia pradėti nuo savęs. Išgirdus paprastą „ačiū“, pasijaučiu nuostabiai – tai mane motyvuoja savanoriauti toliau.

– Savanorystė neatlyginama finansiškai. Kas tau yra geriausias atlygis už sunkų darbą?

– Geriausias atlygis man – pokalbis su likimo nuskriaustu žmogumi, po kurio jis tampa laimingesnis. Kai ima žibėti to, kuriam padėjai, akys, atsiranda motyvacijos viskam.

– Kokia tavo nuomonė apie privalomą savanorystę mokyklose? Ar ji neiškraipo šios veiklos principų, jei moksleivis privalo „surinkti“ tam tikrą socialinių valandų skaičių? Nemanai, jog tai gali atbaidyti nuo pagalbos visuomenei vėlesniame gyvenime?

– Socialinių valandų „rinkimas“, mano nuomone, yra katastrofa. Tai nėra savanorystė, nes darbai vykdomi prievarta. Ši veikla jauniems žmonėms sukuria neigiamas emocijas ir tai atbaido nuo tikros savanorystės. Kartais, kai pasiūlau prisijungti prie „Spindulio“, sulaukiu atsakymo, kad visa tai atsibodo jau mokykloje. Tada dažniausiai imu aiškinti, kad socialinių valandų „rinkimas“ ir savanorystė – du visiškai skirtingi dalykai. Neretai net ir tai nebeįtikina prisidėti.

– Koks aplinkinių požiūris į savanorius? Ar jie nesistebi, kad nesiekdami naudos padedate kitiems? Ar jaučiate palaikymą, o gal atvirkščiai – sunku paaiškinti, kodėl tai reikalinga?

– Dažniausiai aplinkinių požiūris yra labai geras. Labiausiai palaiko artimieji ir draugai. Už savo veiklą sulaukiame daugybės pagyrų.

– Kokia stipriausia tavo būdo savybė? Kaip ji padeda savanoriaujant?

– Manau, jog žingeidumas, noras padėti kitiems, emapatija bei, žinoma, tikėjimas Dievu.

– Ar dažnai tenka patirti graudžius išgyvenimus? Kokie savanorio darbo momentai jautriausi? Koks įvykis tau labiausiai įsiminė?

– Visko pasitaiko gyvenime. Taip pat ir savanoriaujant – būna ir liūdnų, ir džiaugsmingų situacijų. Įsimintinų įvykių yra tiek daug, kad vieno išskirti negalėčiau. Beje, juos saugo konfidencialumo sutartys.

– Koks tavo atliktas projektas pačiam atrodo vertingiausias?

– Vieni svarbiausių mano projektų yra savanoriavimas Kėdainių PSPC greitosios medicinos skyriuje ir Kėdainių rajono policijos komisariate. Vis dėlto projektas, kuris mieliausias man pačiam, yra asociacija „Spindulys“.

– Niekada neabejojai tuo, ką darai, nebuvo minties atsisakyti savanorystės? Kas tave motyvuoja nuolat užsiimti šia veikla?

– Esu iš tų žmonių, kurie siekia savo užsibrėžtų tikslų mažais žingsneliais, bet užtikrintai. Būna ir liūdnų įvykių, tačiau minties atsisakyti savanorystės, darbo „Spindulyje“ niekada nebuvo. Užsiimti šia veikla mane motyvuoja bendraminčių palaikymas, begalė padėkos žodžių ir laiškų, kuriuos gauname ne tik iš draugų, bet ir visiškai nepažįstamų žmonių.

– Turi kitų pomėgių? Laiko jiems lieka?

– Muzikuoju: groju gitara, akordeonu, dainuoju. Daug skaitau, ypač patinka moksliniai straipsniai medicinos tematika. Mėgstu žiūrėti kriminalinius serialus ir fantastinius filmus. Kartais pagalvoju, jog norėčiau, kad paroje būtų ne dvidešimt keturios, o bent jau trisdešimt keturios valandos. Gal tada liktų daugiau laiko pomėgiams (šypsosi).

– Pasaulyje yra daugybė tarptautinių savanorių organizacijų: Raudonasis kryžius, United Nations Volunteers, UNICEF… Ateityje norėtum dalyvauti kokiame nors jų vykdomame projekte ar verčiau padėti tiems, kurie yra šalia?

– Yra labai geras posakis: „Mes planuojame, o Dievas juokiasi.“ Be abejo, pirmiausia padedu tiems, kurie yra šalia, o vėliau gal plauksiu ir į platesnius vandenis.

– Užsienyje norint tapti savanoriu kartais tenka dalyvauti atrankoje, nes organizacijos ne visada gali priimti visus norinčius. O kaip Lietuvoje? Ar „Spindulys“ atsirenka savanorius, ar priimate visus norinčius?

– Priimame visus. Neskirstome į gerus ar blogus, tinkamus ar netinkamus. Mūsų organizacijoje kiekvienas ras vietos. Didžiąją mūsų organizacijos dalį sudaro vaikai bei jaunimas iš Kėdainių, tačiau planuojame plėstis, steigti skyrius ir kituose Lietuvos miestuose. Mūsų internetiniame puslapyje www.spindulys.org rasite žodžius: „Kviečiame tave! Priimsim. Gerbsim. Mylėsim. Saugosim. Ateik. Pamatyk. Prisijunk!“

– Kaip paskatintum skaitytoją nedvejoti ir prisidėti prie kilnios veiklos?

– Labai paprastai: susirask mus Facebook socialiniame tinkle ir parašyk. Laukiame laiškų ir elektroninio pašto adresu savanoriai.spindulys@gmail.com.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.