Kėdainietis Mikas Šeliakas – ne tik protingas, bet ir drąsus vaikinas, Juozo Paukštelio progimnazijos septintos klasės mokinys. Kiekvieną sekmadienį per televizorių, per LRT stebėdamas mokinių žinių viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ ir dalyvaudamas vadinamojoje „sofos lygoje“, Mikas vieną kartą nusprendė ir pats dalyvauti šioje laidoje ir pabandyti į klausimus atsakyti televizijos studijoje.


Vaikinas jau nusifilmavo vienoje laidoje prieš beveik mėnesį, o jo debiutą televizijos ekranuose bus galima išvysti jau šį sekmadienį, lapkričio 17-ąją. Žinoma, kaip sekėsi Mikui atsakinėti į suktus ir nemažai žinių reikalaujančius laidos vedėjo Roberto Petrausko klausimus bei konkuruoti su kitais žaidime dalyvavusiais septintokais neatskleisime, tačiau vietoj to kviečiame į pažintį su jaunu, protingu ir ambicingu kraštiečiu.

Atsako ir į vienuoliktokų klausimus

Su Miku susitarėme susitikti prieš Vėlines, per mokinių rudens atostogas, tad paklaustas, ką veikia per laisvą savaitę, vaikinas nenustebino atsakymu.

„Ruošiuosi kitam žaidimo etapui, daug skaitau knygų. Žinoma, nepamirštu ir draugų bei kitų pramogų. Be to, laisvalaikiu labai mėgstu tapyti paveikslus, šis užsiėmimas man labai patinka. Jau šešis metus lankau Dailės mokyklą, tačiau ir grįžęs namo mėgstu tapyti ant drobės aliejiniais dažais“, – kūrybišką savo prigimtį atskleidė Mikas. Tačiau pomėgis tapyti šiuo metu vaikino gyvenime eina lygiagrečiai su skaitymu ir žinių troškimu.

Tad artimųjų paskatintas, Mikas vieną dieną nusprendė išbandyti save televizijos laidoje. Juolab kad per TV ekranus rodomos viktorinos ir žinių konkursai yra jo pačios mėgiamiausios ir laukiamiausios laidos.

„LRT laidą „Tūkstantmečio vaikai“ žiūriu jau labai ilgai, kokius aštuonerius metus. Vis žiūrėdavau ir pagalvodavau, kad pats sugebu atsakyti į labai daug klausimų, užduodamų laidos vedėjo. Atsakau net ir į sunkesnius, į kuriuos neatsako laidos dalyviai, būna, kad atsakau ir į klausimus, kurie užduodami dešimtokams, vienuoliktokams. Tad vieną dieną nusprendžiau atvykti ir laidoje dalyvauti pats“, – kalbėjo septintokas.


Atlydėjo gausi palaikymo komanda

Jis teigė, kad pasiruošti šiam žaidimui reikia daugelio metų ir pastangų – tam juk reikia ne tik įdėmiai klausyti mokytojų per pamokas, bet ir papildomai daug skaityti knygų, enciklopedijų, domėtis pasauliu bei jame vykstančiais įvykiais.

„Aš pats, galima sakyti, šiam žaidimui ruošiausi apie dešimt metų. Manau, kad žinias reikia kaupti visą gyvenimą, nes jei nieko nemoki, mažai turi žinių, per porą mėnesių tokiam žaidimui tikrai nepasiruoši. Na, o aš vieną dieną tomis savo žiniomis ir nusprendžiau pasidalinti, pasižiūrėti, kiek gi jų turiu“, – kalbėjo Mikas.

Jis prisipažino, kad prieš pat filmavimo pradžią jį ėmė jaudulys, tačiau jį greitai išsklaidė stipri ir didelė palaikymo komanda bei pasitikėjimas savo jėgomis. „Klasiokai labai palaikė, tad prasidėjus filmavimui tas jaudulys po truputį dingo. Jaučiausi gana laisvai, todėl ir nebuvo sudėtinga atsakinėti į klausimus“, – kalbėjo jaunuolis.

Palaikymo kompanija buvo išties nemenka – į studiją palaikyti Miko atvažiavo jo tėvai, klasės auklėtoja bei dvidešimt klasiokų. Jie turėjo pasiruošę palaikymo plakatus, garsiai džiūgavo ir palaikė Miką.

„Man jų visų palaikymas buvo labai svarbus ir kartais net atrodė, kad jie labiau džiaugėsi už mane nei aš pats“, – šyptelėjo jaunuolis.


Klausimai nepasirodė labai sudėtingi

Paklaustas, ar nebuvo sunku, nedrąsu atsakinėti į klausimus filmavimo aikštelėje prieš visas tas kameras, Mikas prisipažino, kad žiūrint televizorių, žaidimas atrodo žymiai sudėtingesnis nei yra iš tikrųjų.

„Gali pasirodyti, kad filmuotis yra sunku, tačiau vietoje ne taip viskas sudėtinga kaip atrodo. Iš viso laidos filmavimas užtruko apie dvi valandas, per televizorių žiūrint laida trunka apie pusantros valandos. Atsakinėti į klausimus man nebuvo sudėtinga, tačiau kai kurių jų atsakymai buvo gudriai užslėpti, tad reikėjo loginio mąstymo.

Žinoma, buvo ir taip, kad tiesiog nespėjau pirmas atsakyti ir už mane tai padarydavo kažkas kitas. Tačiau jei žinojau atsakymą, drąsiai spausdavau mygtuką ir atsakydavau. Jei nežinodavau, tai ir nerizikuodavau atsakinėti“, – įspūdžiais dalinosi Mikas ir pridūrė, kad eidamas į žaidimą turėjo sau išsikėlęs vienintelį tikslą – teisingai atsakyti nors į vieną klausimą. Užbėgant įvykiams už akių galima atskleisti, kad tą jis padarė ne vieną kartą.

Jauduliukas jautėsi

Jaunuolis pasakojo, kad prieš žaidimą, pamatęs savo konkurentus, reagavo visai ramiai, nes pamatė, kad visi jie labai jaudinasi.

„Jauduliuką kaip ir aš, jautė visi. Buvo ir tokių žmonių, kurie į žaidimą registravosi mažai tikėdamiesi į jį patekti, tačiau buvo ir tokių, kurie dalyvauja trečią ar ketvirtą kartą. Galbūt jaučiau didesnį jaudulį būtent prieš tuos, kuriems, labiau patyrusiems, šis žaidimas buvo ne pirmasis“, – sakė jis.

Kartu pašnekovas pridūrė, kad su kai kuriais žaidimo dalyviais prieš filmavimą teko intensyviau pabendrauti ir susipažinti. „Tad buvo gaila, kai pirmuosiuose žaidimuose etapuose būtent jie ir iškrito“, – pasakojo Mikas.


Dar labiau savimi pasitiki

Septintokas vis dar kupinas gyvų prisiminimų iš laidos filmavimo, tad džiaugiasi, kad pats įgyvendino savo norą ir surizikavo dalyvauti laidoje. O tai, pasak vaikino, jam pačiam suteikė ir nemažai pasitikėjimo savimi.

Šiuo metu Mikas intensyviai ruošiasi antram septintokų „Tūkstantmečio vaikų“ žaidimui, tad knygos, internetinės žinių svetainės šiuo metu yra jo pačios skaitomiausios. „Be to, gavau „Tūkstantmečio vaikų“ kortelių žaidimą, kuriame yra daug įvairių klausimų, jį žaidžiu su šeima“, – sakė Mikas.

Mokykloje jam irgi sekasi labai gerai – dažniausi jo gaunami pažymiai yra dešimtukai ar devintukai, tačiau Mikas įsitikinęs – geri pažymiai dar neparodo turimo proto.

„Gali žinoti daug, tačiau nebūtinai visa tai gali atspindėti pažymiai. Taip, aš mokausi gerai, man įdomu mokytis, sužinoti naujų žinių. Tą darau be jokios prievartos“, – tikino septintokas.

Gudrusis septintokas, paklaustas, kokią ateities profesiją jis ateityje norėtų turėti, prisipažino, kad šiuo metu labiausiai jį traukia… tapyba.

„Jei išeitų, labiausiai norėčiau būti tuo, kas man teikia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą. Tad svajoju tapti menininku, tapytoju. Tiesiog noriu ateityje daryti tai, kas man teikia malonumą ir būtų pačiam įdomu“, – šypsojosi gabusis Mikas Šeliakas.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.