Fotografijose – šviesios būties akimirkos

0

Menininkas Gvidas Kovėra – ir grojimo dūdmaišiu entuziastas.

Jei norite akimis pakeliauti po Indiją ir Nepalą, pasisemti šviesių akimirkų ir pakilti virš kasdienybės, būtinai apsilankykite Daugiakultūriame centre veikiančioje mūsų kraštiečio Gvido Kovėros fotografijų parodoje „tikĖJIMAS“.

Kelionė į tikėjimą

Keliautojas, TV operatorius, muzikantas, režisierius, fotografas – taip pristatomas menininkas mums pirmiausia yra kraštietis, iki šiol poilsio dienas praleidžiantis Akademijos miestelyje, kur, kaip pats juokauja, turi ne tik nuostabų smetoninių laikų butą, bet ir didžiausią aplinkui daržą.

Rugpjūčio 3 dieną Kėdainius pasiekusioje parodoje eksponuojamos akimirkos, užfiksuotos per paskutinių septynerių metų keliones po Indiją ir Nepalą. Visus parodoje eksponuojamus kūrinius vienija sakralumo ir tikėjimo tuo, kas slypi anapus, įamžinimas.

Parodos pavadinimas susieja du prasmingus žodžius: religiją ir ėjimą link jos. Tikėjimas – labai platus dalykas, bet menininkas jį sugeba pajusti ir užfiksuoti per būsenas, kurios ir atsiskleidžia eksponuojamuose kūriniuose. Naudodamas juostinius siauro ir vidutinio formato fotoaparatus jis išlaukia tam tikros būsenos, kuria nori pasidalinti su žiūrovu. „Tai lyg bandymas perteikti labai asmenišką požiūrį į tikėjimą ir sakralumą“, – teigia parodos autorius. Dauguma fotografijų – nespalvotos, tačiau galima išvysti ir kelias spalvotas netradicinio formato, didesnes fotografijas.

Lobių yra ir Lietuvoje

Per parodos atidarymą kraštiečiai vaišinosi pagal vedinę tradiciją paties menininko gamintu pyragu ir gaivinančiu imbieriniu gėrimu.

G. Kovėra nuo 1996 metų dirba operatoriumi įvairiuose televizijos projektuose, organizuoja ekspedicijas į Tian Šanį, Pamyrą, Himalajus, Kaukazo kalnus. O štai per parodos atidarymą pademonstravęs paties režisuotą dokumentinį filmą „Debesų avys“, kuriame užfiksuotas šimto kilometrų žygis Dzūkijoje, genant avis iš Dargužių į Kabelius, menininkas parodė, kad kelionių magija gali atsiskleisti ir gimtajame krašte.

„Aš daug keliauju po Lietuvą, mėgstu laukinę gamtą. Nebūtina vykti toli, kelionės esmė – kiek mums rūpi stebėti ir patirti pasaulį… Dviračiu, baidare ar pėsčiomis – tik keliauk, Lietuvoje slypi tokie lobiai! Kėdainiuose irgi yra tokių vietų: tai Paberžė ar Šušvės, Nevėžio slėniai“, – teigia G. Kovėra.

Dūdmaišis – širdies muzikai

Atidarant parodą, skambėjo ir paties autoriaus atliekamos dūdmaišio melodijos. „Groti labai sunku, bet man šis instrumentas patinka, – prisipažino dūdmaišių tradicijos atgaivinimo entuziastas. – Jo visos dalys medinės, labai jaukios. Tai „gyvas“ instrumentas, su juo reikia bendrauti“.

G. Kovėra pabrėžė, kad dūdmaišius turėjo visos tautos, taip pat ir lietuviai, groję šiuo instrumentu nuo XVI a. vidurio, tik maždaug prieš II Pasaulinį karą ši muzikavimo tradicija nunyko ir buvo nepelnytai užmiršta. „Mano naudojamas instrumentas pagamintas pagal Lietuvos nacionaliniame muziejuje esantį pavyzdį. Taip pat yra išlikę grojimo dūdmaišiu įrašų iš 1908 metų. Tačiau palikimas nedidelis, bandome atkurti tradiciją beveik iš nieko. Su bendraminčiais mėginame įvairius derinius, stebime, kaip šis instrumentas dera prie šokių. Su Petru Vyšniausku esame įrašę kompaktinį diską, kuris sukėlė proveržį – atsirado šios idėjos pasekėjų. Dabar kas dveji metai vyksta Lietuvos ir kitų šalių dūdmaišininkų susitikimai“, – pasakojo parodos autorius.

Leave A Reply