Fotografijose – jautrus žvilgsnis į laisvės kovas

Ar tikrai fotografijų parodas gali kurti tie, kurie turi profesionalius fotoaparatus bei solidžią fotografavimo patirtį? O gal ir tie, kurie turi didelę širdį bei didžiulį norą parodyti, kad tėvynę turime tik vieną ir tokią, kokia ji yra, mums ir derėtų mylėti.

Iš Kybartų kilęs, tačiau kėdainietę vedęs Vytautas Mačiulaitis įgyvendino savo seną svajonę – fotografijomis padėkoti kovojusiems už Nepriklausomybę, už laisvę.

Vytautas Mačiulaitis – jaunas, iš Kybartų miestelio kilęs vyras tik būdamas emigracijoje Anglijoje suvokė, kad mylėti savo šalį ir kurti jos gerovę galima tik būnant čia pat, tėvynėje. O būtent šioms mintims suvešėti jo galvoje paskatino netikėtas ir sukrečiantis įvykis.
„Patikėkite, nors esu vyras, tačiau tai, ką pamačiau savo kompiuterio ekrane, mane labai sukrėtė. Verkiant ašaros liejosi upeliais“, – prisipažino vyras.

Kryžiai – nebaugina

Tačiau apie viską – iš pradžių. Savaitgalį Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta V. Mačiulaičio autorinių fotografijų paroda „Laisvės kovų takais“. Kone visų keturiasdešimties fotografijų pagrindiniai „veikėjai“ – kryžiai. Tačiau šie kryžiai – nepaprasti. Tai iki šiol stovintys atminimo monumentai žuvusiųjų kovose už laisvę atminimui.

„Šios fotografijų parodos tikslas – paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį. Kaip pilietis, norėjau pats asmeniškai, nors maža dalele prisidėti prie šios datos minėjimo ir įprasminimo. Kodėl būtent savanorių kapai? Pagrindinė priežastis yra ta, kad mano senelis Matas ir jo brolis Jurgis Mačiulaičiai buvo savanoriai, kurie kovojo už Lietuvos laisvę 1918–1920 metais“, – atviravo vyras, čia pat prisiminęs, kaip jo senelis Matas savo sūnui, Vytauto tėveliui, pasakojo, kad kovoti už visai neseniai laisvę paskelbusią Lietuvos valstybę juos skatino ne turtų, ne žemių troškimas. „Mums ne žemė rūpėjo, o kad devyni gramai į galvą nepataikytų“, – tąsyk pasakytus senelio žodžius sūnui atkartojo vaikaitis V. Mačiulaitis.
Parodos autorius prisipažino, kad šia fotografijų paroda stengėsi bent tokiu būdu eiti savo mirusių protėvių kovų keliais, sekti jų įspaustomis į žemę pėdomis.

Kupinas naujų idėjų

Jaunas, patriotiškumo ir meilės tėvynei jausmą besinešiojantis krūtinėje vyras yra kupinas idėjų, kaip kovotojų už laisvę palaidojimo vietas įprasminti dar labiau.
„Tose vietose, mano manymu, reiktų pastatyti stiebus su vėliavomis. Kapinių, kur palaidoti žuvusieji už laisvę, Lietuvoje yra tūkstančiai – vienos vietos galbūt yra įžymesnės, kitos – ne tokios žinomos. Tikiu, kad žmogus, pamatęs vėliavą, sustos, susimąstys, paskui gal ir pasidomės šia vieta. Aš pats kur nors važiuodamas ir pastebėjęs plevėsuojančią trispalvę, sustoju, nueinu pasižiūrėti, kodėl ji ten plevėsuoja. Taigi, yra „Misija Sibiras“, kuomet jaunimas vyksta į tolimąją Rusiją, lygiai taip gali būti „Misija partizanai“ čia, Lietuvoje“, – entuziastingai kalbėjo pašnekovas ir pridūrė turintis dar ir kitų, pačių įvairiausių idėjų.

Į priekį veda tikėjimas

Toms idėjoms realizuotis reikia stipraus tikėjimo. O būtent šis jausmas, pasak V. Mačiulaičio, jį gyvenime ir veda į priekį.
„Jei nebūčiau tikėjęs tuo, ką darau, nebūtų atsiradusi ir ši paroda. Iš pat pradžių net neturėjau erdvės, kur šios nuotraukos galėtų būti eksponuojamos. Tačiau, laimei, ši paroda buvo eksponuojama jau net keturiose vietose ir tikiu, kad kabės dar daugelyje kitų vietų. O gal išleisiu ir kokią knygą… Nes juk svarbiausia – tikėti ir daryti“, – savo mintimis dalinosi V. Mačiulaitis. Ir čia pat pateikė pavyzdį. Pavyzdį, kokio stipraus ir gilaus tikėjimo buvo mūsų partizanai. „Mūsų didvyris Juozas Lukša Daumantas ėjo iki galo. Jis žinojo, kad žus kovos lauke, tačiau vis viena kovojo iki galo “, – įkvepiantį pavyzdį pateikė parodos autorius.

Palaiko artimiausi žmonės

Po kiekviena nuotrauka yra prierašas, kuriame įrašytos autentiškos savanorių mintys arba istoriniai faktai.

Padarytų fotonuotraukų parengimas parodai reikalauja nemažai lėšų, tačiau jauno vyro entuziazmą palaikė ir artimieji. „Amžiną atilsį mano krikšto tėvelis buvo vienišas ir savo santaupų dalį paliko man, kartu ir padrąsindamas organizuoti parodą. Išrinkti reikiamus tekstus (kurie publikuojami po nuotraukomis) ir juos surinkti padėjo mano broliai. Mano žmona kėdainietė, tačiau labai mane palaikė ir visokeriopai skatino“, – žvilgtelėjęs į žmoną, su kuria yra susituokę jau aštuonerius metus, sakė V. Mačiulaitis. Be to, jis teigė nuo pat vaikystės augęs patriotiškoje šeimoje, kurioje buvo gerbiama tautos, lietuvybės atmintis, buvo stiprus laisvės troškimas. Akivaizdu, kad visa tai persidavė ir parodos autoriui.

Emigracijoje atsivėrė akys

Tačiau laimės ir geresnio gyvenimo paieškos V. Mačiulaitį bei jo žmoną buvo išginę į užsienį. Ten pora sunkiai ir daug dirbo, kad galėtų užsitikrinti savo ateities gerovę.
„Pajutus pinigų skonį, buvo kilusių pačių įvairiausių minčių – galvojome Anglijoje, kur tuo metu uždarbiavome, ir pasilikti. Tačiau sužinoję, kad netrukus į pasaulį turi pasibelsti mūsų vaikelis, pradėjome galvoti, ar iš tiesų norėtume, kad jis turėtų kitos šalies pilietybę. O vėliau, dar vienu impulsu grįžti buvo netikėtas radinys internete – rezistencinės kovos dalyvio prisiminimai, išniekintų kūnų fotografijos. Tai mane labai sukrėtė, pradėjau verkti, o mintyse pradėjo suktis mintys: „Vyti, ką čia, Anglijoje, veiki? Juk tavo senelis ėjo į mirtį, taip pat ir tavo senelio brolis bei tūkstančiai kitų žmonių, kurie kovojo už nepriklausomą Lietuvą“. Tada pagalvojau, kad gana „kalti“ tuos pinigus. Ir mes grįžome. Iš karto po to man ir kilo mintis kažkaip įprasminti savo senelio, jo brolio bei kitų kovotojų atminimą“, – į prisiminimus paniro parodos autorius. Taigi, jau ketveri metai, kai šeima savo gyvenimą kuria Lietuvoje ir apie emigraciją, kaip patys tikina, neturi jokių minčių.

Nusišypsokime vienas kitam

Paklaustas, ar nebaugu būdavo vaikščioti kapinėse, fotografuoti kryžius, vyras purto galvą. „Taip, kai kurie stebisi, kad fotografuoju kryžius, baiminasi jų. Tačiau man jie – tarsi laisvės simbolis. Kartais kapinėse sutikdavau pavienių žmonių, kurie papasakodavo apie kapinėse palaidotus savanorius, netoli vykusias kovas. Į kapines visada einu su mintimi, kad čia palaidoti žmonės žuvo tam, kad gyventume mes. Man kiekvienas žmogus yra lobis, kiekvienas žmogus yra geras. Tik gal jam tuo metu nekaip susiklostė aplinkybės. Tikiu, kad kiekvienas galime padaryti ką nors gražaus. Na, bent jau nusišypsokime vienas kitam. Lietuvoje tada tikrai bus gražiau“, – sakė V. Mačiulaitis. Ir sunku su tuo nesutikti.

Pirmiausia – šeima

Parodoje galima išvysti ir paties V. Mačiulaičio drožinėtą Vytį. Po kelionių po Lietuvą, trukusių kelerius metus, susidarė gana nemažas pluoštas nuotraukų, iš kurių apie 40 buvo atrinkta ir pristatyta lankymui M. Daukšos viešosios bibliotekos antrojo aukšto foje. Beje, akylus žiūrovas gana greitai atras ir Kėdainių rajone darytą nuotrauką.
„Gal visas fotografavimo procesas ir kiek užsitęsė, tačiau nenorėjau lakstyti kaip pamišėlis, reikėjo skirti laiko ir šeimai: žmonai, vaikams. Stengiesi, kad visi būtų patenkinti. Tačiau kai randu laisvo laiko, važiuoju“, – šyptelėjo pašnekovas.

Paroda bibliotekoje veiks iki šio mėnesio pabaigos.

Į parodos pristatymą susirinko gausus būrys kraštiečių. Vienas jų – Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos direktorius Henrikas Vaicekauskas, kuris prisipažino buvęs maloniai nustebintas jauno žmogaus branda.

„Mūsų savanoriai, mūsų partizanai yra moraliniai autoritetai, orientyras mums. Tad bandymas atimti iš valstybės, žmonių tuos orientyrus yra itin skaudus, – turėdamas omenyje visuomenėje didelio atgarsio sulaukusį Rūtos Vanagaitės skandalą, kalbėjo jis. – Mes gimę ne tik šliaužioti, mes turime kažką padaryti ne tik sau, bet kažką ir kitiems. Džiaugiasi širdis matydama jaunus žmones, kurie nori padaryti pasaulį gražesnį. Puiku“.