Ekstremalo hobis – povandeninė medžioklė

2

Norvegijoje gyvenantis Ignas Lasauskas (28 m.), užsiimantis povandenine medžiokle, teigia, kad tai užima didelę gyvenimo dalį, kuri suteikia azarto, džiaugsmo bei didina ištvermę. Jaunuolis mano, jog šis hobis yra vienas iš ekstremaliausių bei azartiškiausių, kadangi jūros gelmėse glūdi įvairūs pavojai. Apie povandeninės medžioklės ypatumus, pavojus bei džiaugsmus pasakoja Ignas Lasauskas.

Ignas Lasauskas gali didžiuotis įspūdingais laimikiais.

– Papasakokite, kokie gyvenimo įvykiai paskatino emigruoti iš gimtosios šalies?
– Lyg ir nebuvo jokių sukrečiančių gyvenimo įvykių, kurie paskatintų emigruoti. Kol gyvenau ir dirbau Lietuvoje, su draugais turėjome tradiciją kiekvienais metais keliauti žvejoti į Skandinaviją. Taip jau išėjo, kad po keletos apsilankymų manęs Norvegija nebepaleido. O pažvelgus į finansinę pusę paaiškėjo, kad geriau pusmetį dirbti Norvegijoje įvairius darbus, bet turėti laiko savo hobiams, galimybę dar ir svetur akiratį praplėsti, negu tai pavyktų dirbant visus metus Lietuvoje. Niekada neplanavau svetur ieškotis darbo visiems metams, tiesiog norėjau pradėti gyventi, o ne dirbti.

– Ar laikote save emigrantu? O gal žadate sugrįžti į Lietuvą?
– Kol kas nelaikau savęs emigrantu. Aš save laikau pasaulio lietuviu, bet dar nežinau, kaip viskas gali susiklostyti, dar daug dvejonių dėl ateities. Į Lietuvą visada spėsiu grįžti ir užsidaryti tarp keturių sienų, tačiau kol dar esu jaunas, turiu galimybių ir noro kaupti nuotykius bei istorijas tam, kad vėliau būtų ką papasakoti.

– Papasakokite plačiau apie savo hobį – povandeninę medžioklę.
– Pagrindinis povandeninės medžioklės principas yra nardymas be deguonies balionų. Nerti gali tik tiek, kiek turi oro plaučiuose, kiek leidžia žmogaus sveikata, kiek leidžia vandens skaidrumas, nes dažnai prastas matomumas jūroje psichologiškai veikia nardytoją ir jam greičiau pradeda trūkti oro, kas sąlygoja trumpesnį išbūtą laiką po vandeniu, taip pat sumažėja pasiekiamas gylis. Pačiame procese sutikti žuvį man nėra pats svarbiausias dalykas. Priešingai nei vyraujantys stereotipai, kad panėrus po vandeniu galima rinktis, ką sumedžioti – žuvies iš tikrųjų yra gerokai mažiau, negu gali atrodyti sėdint ant kranto su meškere. Dažniausiai ji slepiasi ten, kur naras neturi fizinių galimybių panerti – 20–30 metrų gylyje. Labai retas naras be balionų ant nugaros gali pasigirti tokiais pasiekimais, vidutiniškai Lietuvos povandeninės žūklės mėgėjai nardo iki 10–15 metrų. Todėl povandeninės žūklės mėgėjai yra labai ribojami fizinių galimybių, gamtos sąlygų, vandens skaidrumo, meteorologinių sąlygų ir kt.

– Povandeninė medžioklė – sportas, hobis ar laisvalaikio pramoga?
– Į visus šiuos klausimus drąsiai atsakau – „taip“. Tai ir labai ekstremalus sportas, ir puikus hobis, ir galimybė atsisakyti žalingų įpročių, ir nereali laisvalaikio pramoga vandenyje. Be visų šitų privalumų, tai yra ir gyvenimo būdas, galintis nešti papildomas ar net pagrindines pajamas priklausomai, kiek laiko šiam hobiui skirsi, ar norėsi tobulėti.

– Kada ir kaip atradote šią veiklą?
– Patį vandenį atradau labai seniai – vaikystėje. Pamenu žaisdavome įvairius žaidimus, kurie buvo susiję su nardymu. Ko gero, čia buvo visa pradžių pradžia. O rimtai apsisprendžiau prieš gerus penkerius metus Raudonojoje jūroje. Išbandžiau nardymą su balionais ir supratau, kad visa šita veikla man teiktų dar daugiau malonumo, jeigu nusiimčiau balionus, tuo labiau, kad gylis toks pats.

– Kaip vyksta pasiruošimas povandeninei medžioklei? Nuo ko reikia pradėti?
– Reikėtų pradėti nuo apsisprendimo, kada vykti į medžioklę. Taip pat įvertinti meteorologines sąlygas ir nuspręsti, kur ir kokiu būdu vyks medžioklė: nuo kranto ar iš laivo, atvirame vandenyje ar tarp salų. Reikia išsikelti tikslus: ar nardyti savo malonumui dėl kelių gražių kadrų, ar rinkti jūros kriaukles, ar sumedžioti laimikį. Kai planas aiškus, galima pradėti krauti įrangą į automobilį: šlapio kostiumo apsirengimas, liemenė, peilis ant kojos, svorių diržas, plaukmenys, pirštinės, kojinės, nardymo kompiuteris, lynas (tampri jungtis tarp medžiotojo ir jį žyminčio plūduro vandens paviršiuje), medžioklės įrankis, kaukė ir kitos priemonės. Prieš plaukiant būtinai reikia įsitikinti, kad nieko nepalikote namuose ar ant kranto, o tada galima pradėti medžioklę.

– Kokie yra pagrindiniai pavojai, su kuriais susiduria povandeninės medžioklės mėgėjas?
– Kaip jau prieš tai minėjau, nepaisant to, kad povandeninė medžioklė yra puikus hobis, ji gali būti ir labai ekstremalus sportas, žinoma, tai priklauso nuo to, kiek toli mėgėjas yra pažengęs šioje srityje ir kur užsiima savo hobiu. Pavojai yra įvairūs, tokie kaip ausų uždegimas, raumens mėšlungis, žaibai, medūzos, nuodingos žuvys, vandens gyvatės, rykliai, taip pat gali pasitaikyti kitas neapdairus medžiotojas, na, ir visų baisiausias – apalpimas. Pastarasis praktiškai garantuoja tragišką baigtį, jeigu nardai vienas ir tavęs niekas neprižiūri.

– Jūsų įspūdingiausias laimikis, kurio didžiuojatės?
– Turbūt nėra tokio laimikio, kuriuo labai didžiuočiausi. Tarp trofėjų yra ir keliasdešimt kilogramų svėrusių Atlanto menkių, žmogaus ūgio otas, įvairaus dydžio omarų, aštuonkojų bei kitų stambių egzotinių žuvų. Didžiuotis tuo, kad kažką pasiėmei iš gamtos – ne man. Aš tai tiesiog priimu kaip faktą, kad šiuo metu esu mitybos grandinės viršuje, o iš gamtos imu ne daugiau, negu galiu pats suvartoti. Pats nardymas ir buvimas nepalankioje žmogui aplinkoje man daro didesnį įspūdį, o kartais laimikis yra tik labai malonus priedas prie to.

Norvegijoje yra gausybė klubų, vienijančių povandeninės medžioklės mėgėjus.

– Ar teko kada nukentėti nuo vandenyno gyvūnų? Jei taip – papasakokite.
– Rimtai nukentėti neteko. Visada stengiuosi imtis visų atsargumo priemonių. Žinoma, nevykstu nardyti į kraštus, kur baltieji rykliai migruoja. Būtinai reikia stebėti, kur dedi ranką ar koją, kad kas netyčia neįgeltų, neįdurtų ar neįkastų. Tad skaudžiausiai esu nukentėjęs tik nuo medūzų, kai kurios jų tikrai labai stipriai degina.

– Galbūt galite palyginti Norvegijos bei Lietuvos gyventojų požiūrį į povandeninę medžioklę? Kurioje šalyje šis hobis yra populiaresnis?
– Sakyčiau, kad Norvegijoje požiūris yra palankesnis, arba tiesiog Lietuvoje tas požiūris perdėtai neigiamas. Nors kiek tenka susidurti, visame pasaulyje požiūris į medžiotojus nėra labai palankus – nei į povandeninės žūklės medžiotojus, nei į tuos, kurie miškuose laimikio tyko. Norvegijoje gamtos tiesiog yra daugiau ir gyventojai labiau linkę viską iš jos imti neskaičiuodami. Jiems tiesiog tai nesuprantama ir neretas klausia, kam čia tiek vargti, kai gali viską paprasčiau su tinklu sužvejoti. Bet povandeninės medžioklės mėgėjų čia yra nemažai, taip pat yra susiformavę rimti klubai, kurie vienija kelis tūkstančius medžiotojų.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie susidomėjo šia veikla?
– Patarčiau susirasti bendraminčių virtualioje erdvėje ar kur kitur. Pradžioje tai gana svarbu, nes pavyks sutaupyti nemažai pinigų komplektuojantis įrangą, keliaujant, taip pat išmoksite daugiau nei užsiimdami šia veikla vieni.

– Dėkoju už pokalbį.

2 komentarai

  1. Manchinis on

    Gera skaityti, o dar geriau, kada zinai kaip ir kiek jie daro, labai gerbiu šiu žmoniu veikla. Jie turi iveikti labai daug, jie turi iveikti save! Saunu, spaudziu desine ir linkiu sekmes!

Leave A Reply