Tomsko sritis. Pastarosiomis savaitėmis ši vietovė, esanti Rusijos Federacijos platybėse, viešojoje erdvėje skambėjo gana dažnai, mat dauguma žmonių sekė, kaip klostosi projekto „Misija Sibiras 2015“ dalyviams. Tačiau kai kuriems kėdainiečiams ši misija prikėlė daug slogių praeities atsiminimų. 

Tremtinei T. Monkevičiūtei šiųmetės „Misija Sibiras“ ekspedicijos kryptis sukėlė daug prisiminimų iš jaunystės.

Tremtinei T. Monkevičiūtei šiųmetės „Misija Sibiras“ ekspedicijos kryptis sukėlė daug prisiminimų iš jaunystės.

„Tremtyje Tomsko srityje teko pragyventi aštuonerius metus. Tai buvo ypač sunkūs metai, iki šiol juos prisimenu su nuoskauda. Nebuvo maisto, namų, šilumos… Labai vargome“, – kalbėjo kėdainietė tremtinė Teresė Monkevičiūtė. Nors ir skaudus, tačiau vis dėlto tai – moters gyvenimo puslapis. „Tik išgirdusi apie misiją į Tomsko srityje išvyksiančius jaunuolius, puoliau ieškoti kėdainiečio Igno Rusilo kontaktų. Labai norėjau, kad atvykęs jis bei kiti misijos dalyviai man papasakotų, kaip tos vietos, kurios man teko gyventi, atrodo dabar, kas ten dar išlikę“, – sakė moteris. Moteris Tomsko srityje gyveno dviejose gyvenvietėse – Beriozovkoje ir Naryme, tad būtent šios vietos jai kelia didžiausią susidomėjimą.
Kelionė truko mėnesį

Ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai Narymo kapinėse sutvarkė vietinių lietuvių kapinaites.

Ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai Narymo kapinėse sutvarkė vietinių lietuvių kapinaites.

„Mus iš Kėdainių geležinkelio stoties 1948 metais išvežė spalio pradžioje. Iki Tomsko srities kartu su šeima dardėjome apie mėnesį. Tik atvykus mus pasitiko didžiuliai šalčiai – būdavo, kad žiemą termometro stulpelis nukrisdavo iki minus 49 laipsnių“, – pasakojo ponia Teresė. Aplink buvo tik sunkiai praeinama taiga, joje gyvendavo ir meškų. Pašnekovei jų sutikti neteko, tačiau moteris pasakojo, kad buvo viena rusė leitenantė, kuri esą viena „eidavo su meškomis imtynių“.
Nors ir labai sunkiai bei varganai gyveno, visai šeimai pavyko įveikti visus sunkumus ir po aštuonerių metų grįžti į Lietuvą. „Iki šiol skaudu prisiminti gyvenimą tremtyje. Artimųjų ten palaidotų neliko, tačiau vis tiek su įdomumu sekiau, kaip sekasi mūsų jaunimui šioje misijoje. Labai teigiamai vertinu tokias iniciatyvas“, – sakė tremtinė.
Iki šiol Kėdainiuose gyvena ir daugiau ištremtų į tolimąją Tomsko sritį žmonių.
Sutiko ir lietuvių
Dešimtosios iniciatyvos „Misija Sibiras“ dalyviai po dviejų savaičių, rugpjūčio 1-ąją, grįžo į Lietuvą. Nuėję apie 100 kilometrų, dalyviai aplankė devynias tremtinių kapavietes, šešias iš jų sutvarkė, pastatė aštuonis paprastus kryžius bei vieną memorialą iš trijų kryžių, aplankė tris apleistus miestelius, kur trėmimų metu gyveno lietuviai. „Aš šią ekspediciją galėčiau pavadinti naktine, nes be galo taupėme laiką – keliavome daugiausia naktimis, dienomis dirbome. Be galo mažai miego, bet visi buvo stiprūs“, – sakė projekto organizatorius kėdainietis Ignas Rusilas. Pasak jo, šiemet kai kurie žygiai buvo sudėtingi – keliai buvo užversti medžiais, kartais gedo technika. Taip pat I. Rusilas teigė, kad ekspedicijos dalyviams pavyko sutikti kelis Sibire iki šiol gyvenančius lietuvius. Senolę „Misijos Sibiras“ dalyviai sutiko atvažiavę į kaimą, kur dalyvavo ekskursijoje apie vietinius tremtinius. Visi labai maloniai nustebo, kai moteris ir sako „Labas, aš iš Lietuvos“.
Ekspedicijos dalyviai Naryme apsilankę buvo – dalyviai sutvarkė čia esančias kapines, kuriose palaidota 10 lietuvių, 1951 metais žuvusių Obės upėje. Daugelio jų artimieji palaikus parsigabeno į Lietuvą, tačiau keli vyrai vis dar yra palaidoti Narymo kapinėse. Visiems jiems prieš keliasdešimt metų buvo pastatyti 10 kryžių, kurie iki šiol buvo visiškai sukiužę.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.