Praėjusį penktadienio vakarą istorikas Vaidas Banys kraštiečius bei rajono svečius pakvietė į netikėtą ir kupiną atradimų ekskursiją po kairiojo Nevėžio kranto slėnius, susipažįstant su šios upės paveldu, kartais apleistu bei neturistiniu.


Vasaros pradžioje ekskursija buvo organizuota susipažinti su rašytojo Česlovo Milošo kūrinių vietomis, tačiau šį kartą buvo apžiūrimas kitas paveldas, kuris įkvėpė kūrybai kitą Europos genijų – Oskarą Milašių. Šiemet sukanka 80 m. nuo jo mirties. Abu šie iškilūs asmenys buvo susiję tampriais giminystės ryšiais, be to, juos abu vienijo meilė užburiantiems Nevėžio upės slėniams.

Milošų gimtinės lizdas – Kėdainių krašte

Ekskursantai keliavo kairiuoju Nevėžio upės krantu ir aplankė Pelėdnagių, Pašilių, Serbinų, Labūnavos apylinkes ir jose esantį įvairų paveldą.

„Norime pristatyti šį kraštą žmonėms, kurie domisi istorija. Vasaros pradžioje vyko pirmoji ekskursija, kurios metu keliavome Isos slėniu, kuris susijęs su Česlovu Milošu. O šį kartą ekskursijos dalyviai buvo supažindinti su kitu slėniu – Oskaro Milašiaus.

Ši asmenybė buvo tokia pat geniali, tačiau likimas jam lėmė būti labiau pamirštam nei Česlovui Milošui. Tad būtent Oskaro Milašiaus slėniu būtų galima įvardinti Labūnavos, Pakapių, Serbinų, Anusevičių kampą“, – dėstė V. Banys. Kartu jis pridūrė, kad būtent iš paminėtų apylinkių ir kilo Milošų giminė.

„Kažkuriame Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpyje jų giminės atstovai atvyko iš Serbijos ir Serbinų kaime (kuris ir kilo nuo šios valstybės pavadinimo) kūrė savo giminės lizdą. Iš ten jie pasklido kas kur – kas į Šetenius, kas į Čerėją Baltarusijoje (beje, čia ir gimė pats Oskaras Milašius, iki vienuolikos metų čia gyveno, vėliau buvo išsiųstas mokytis į Prancūziją). Iš ten jau į Paryžiaus, Amerikos aukštuomenę, tarp kurios atstovų garsino ne tik Lietuvą, bet ir mūsų Kėdainių kraštą“, – kalbėjo istorikas.


Daug pamiršto vertingo paveldo

Lankytinų objektų ekskursijoje netrūko, tačiau V. Banys teigė atrinkęs tai, kas galėtų būti įdomiausia.

„Buvo lankomi buvę malūnai, plytinės, kapinės, maro kapinės, viena seniausių liepų alėjų. Taip pat nepamiršome ir dvarelių, buvusių bajorkaimių, gerėjomės gražiais Nevėžio slėnio vaizdais. Pačioje Labūnavoje, kuri yra grafų Zabielų tėvonija, aplankėme bažnyčią, ten apžiūrėjome šių grafų palaidojimo vietą kriptoje.

Objektų nemažai, tik deja, kad ne apie visus ir mes patys, kėdainiečiai, žinome. Labiau žinomesni yra didesni dvarai, mūsų senamiestis, o jų istorinėje šlovėje nublanksta mažesnio lygio, buvusios didybės pėdsakai. Gaila, kad nublanksta ir tokios asmenybės kaip Oskaras Milašius, kuris, nors ir yra pasaulinio lygio rašytojas, mūsų krašte yra kiek primirštas.

Taigi, mūsų kraštas yra turtingas ir dar labai daug ką mes turime pažinti“, – akcentavo V. Banys ir pridūrė besistengiantis, kad kėdainiečiai bent po truputį šį paveldą kuo labiau pažintų.


Pažinojo iškiliausius to meto žmones

O susidomėjusių būta išties nemažai – kelios dešimtys kraštiečių bei svečių iš kitų šalies rajonų šiltą penktadienio vakarą praleido vaikštinėdami po pievas, landžiodami po rūsius, gėrėdamiesi kvapą užimančiomis Nevėžio slėnio panoramomis bei rudeniškais vaizdais.

Be to, kai kuriose sustojimo vietose įspūdžiui dar labiau sukelti, buvo skaitoma ir Oskaro Milašiaus kūryba, kuriai įkvėpimą ir davė būtent šios mūsų krašto apylinkės. Be to, netgi Česlovas Milošas, Nobelio premijos laureatas, mokėsi iš savo antros eilės dėdės Oskaro, šis buvo jo idealas ir autoritetas.

„Nes tuo metu Česlovas dar buvo tik pradedantis literatas, o Oskaras jau buvo Paryžiaus salonų liūtas, pažinojęs visus to meto iškiliausius kultūros, meno, politikos veikėjus“, – pasakojo V. Banys.


Pasirašinėjo „Labūnaviečio“ slapyvardžiu

Nors tiesioginių, plika akimi matomų objektų kairiajame Nevėžio krante, kurie būtų susiję su Česlovu Milošu ar Oskaru Milašiumi, ir nėra likusių, tačiau, pasak V. Banio, yra likęs kitoks, dvasinis ryšys.

„Oskaro Milašiaus sąlytis su Labūnavos kraštu yra kiek specifinis ir kitoks nei Česlovo Milošo su Isos slėniu, nes ten jis gimė. Oskaro Milašiaus gimtinėje Serbinų kaime yra išlikę tik medžių alėjos ir slėnis, tačiau jis tarpukariu buvo atvykęs į Labūnavą ieškoti savo giminės šaknų. Bet visa kultūrinė aplinka, vietų pavadinimai pati savaime šneka apie šią iškilią asmenybę. Net nebūtina čiupinėti tų liekanų, malūno ar tilto.

Užtenka to suvokimo ir pasivaikščiojus po apylinkes. Beje, Oskaras Milašius bene vienintelis Kėdainių krašto žmogus, kuris ant svarbiausių, Lietuvą garsinančių dokumentų pasirašinėjo kaip labūnavietis“, – pažymėjo V. Banys.

Ypač daug įvairių šio krašto vietovardžių atsispindėjo šio rašytojo kūryboje.

„Lietuviškose pasakose, kurios jį ir Lietuvą garsino visame pasaulyje, taip pat dainose figūravo mūsų toponimai: ir Serbinai, ir Anusevičiai, ir Labūnava. Čia jis „statė“ pilis, kunigaikščiai pas Vytautą keliavo ir panašiai. Ir šią neegzistuojančią savo protėvių gimtinę jis mylėjo labiau nei savo tikrąją gimtinę Baltarusijoje“, – pažymėjo V. Banys.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.