Neseniai minėjome Šventosios Agotos, arba Duonos, dieną. Nuo seno lietuviai tikėjo, kad Šv. Agotos dieną pašventinta duona saugos nuo gaisrų, žaibų ar ligų. Eidami grybauti ar uogauti, žmonės įsidėdavo gabalėlį pašventintos duonos, kad saugotų nuo gyvačių įkandimų.

V. Gaučienė kas savaitę kepa paprastą ruginę duoną.

V. Gaučienė kas savaitę kepa paprastą ruginę duoną.

Ta proga „Kėdainių mugė“ aplankė geriausią savo krašto duonos kepėją gudžiūniškę Viliją Gaučienę, kurios duonelė gardžiausia buvo išrinkta praėjusių metų pabaigoje surengtoje ūkininkų šventėje.

Įkvėpė vaikystės prisiminimai
Tituluota duonos kepėja kukliai šypsosi, jog laurus susišlavęs receptas jos dėdienės: „Čia grynų gryniausias lietuviškas senas receptas. Mano dėdienė duoną kepdavo. Taigi iš rankų į rankas.“
V. Gaučienė atskleidė, jog kepti naminę duoną visai nesudėtinga: „Tereikia noro, šilumos ir meilės, bet svarbiausia noro. Ir, gink Dieve, negalima skubėti.“
Pasak V. Gaučienės, šaunių duonos kepėjų yra kiekviename mieste, miestelyje ir kaime. „Aš duoną kepti pradėjau vyro paprašyta. O ir vaikystės prisiminimai vis knibždėdavo ir tarsi šaukdavo pabandyti iškepti duonos. Mano mama buvo puiki pyragų kepėja, o gardžios duonos valgyti bėgdavome pas netoliese gyvenusį dėdę. Jo žmona kepdavo tiesiog fantastiško skonio baltą duoną. Jos riekė su medumi akimirksniu sutirpdavo burnoje ir palikdavo pačius maloniausius pojūčius“, – vaikystės prisiminimais dalijosi V. Gaučienė.

Lietuvos kaime ruginė duona iki pat XX amžiaus vidurio buvo pagrindinis valgis.

Lietuvos kaime ruginė duona iki pat XX amžiaus vidurio buvo pagrindinis valgis.

Svarbiausia – nusiteikimas
Gudžiūniškė sako, jog išbandė daugybę duonos kepimo receptų: kepė ir su sėklomis, ir su kalendromis, ir su medumi. Tačiau šeimynai labiausiai patinko tradicinė paprasta ruginė duonelė.
„Atrodo, atradau tą tradicinį receptą, bet tokios duonos, kokią valgydavau vaikystėje, neiškepu. Matyt, prieš kelis dešimtmečius miltai buvo kitokie, o gal dar paties paslaptingiausio ingrediento ir neradau, kad iškepčiau vaikystės skonio duoną“, – svarstė puiki šeimininkė.
Duoną V. Gaučienė kepa beveik kas savaitę. Moteris stengiasi iškepti didelį, maždaug penkių kilogramų, kepalą, kad duonos nepritrūktų ir nereikėtų skubėti į parduotuvę. „Tikrai nesame nusiteikę prieš gamybininkų iškeptą duonelę, tačiau iš parduotuvės parneštos duonos namiškiai nelabai nori valgyti, vis prašo, kad pati kepčiau“, – sakė V. Gaučienė.
Pasak Gudžiūnų kaimo kepėjos, kepant duoną labai svarbu nusiteikimas: „Aš niekada nieko nedarau paskubomis. O duoną kepu tarsi atlikdama kokį ritualą. Jos užmaišymui susikaupiu ir paskiriu beveik popietę. Pirmiausia pasiruošiu kubiliuką, susidedu visus produktus, o vėliau juos maišau ir ruošiu duonelės tešlą.“

Geriausios krašto kepėjos titulas gudžiūniškei suteiktas praėjusių metų pabaigoje.

Geriausios krašto kepėjos titulas gudžiūniškei suteiktas praėjusių metų pabaigoje.

Pamėgo paprastą duoną
V. Gaučienė mielai pasidalijo savo kepamos duonos receptu. Reikia turėti maždaug tris didelius šaukštus ruginės duonos raugo. Jį moteris pasilieka nuo ankstesnio kepimo. Kas tokio neturi, gali paprašyti draugių, kurios jau kepa duonelę. Į raugą moteris supila apie keturis kilogramus rupaus malimo arba viso grūdo ruginių miltų, įberia du mažus šaukštelius druskos ir 300 gramų cukraus. Dar reikia įberti žiupsnelį kmynų. Viską permaišiusi moteris pila šiltą vandenį. Jo reikia maždaug dviejų litrų. Pasak kepėjos, iš lėto apie valandą minkant, turi gautis prie rankų nelimpanti ir lengvai krentanti masė. Duoną gudžiūniškė minko ne bet kaip, o sukdama į vieną pusę. Išminkytą duoną Vilija kepa tik kitą dieną, tiek laiko tešla apklota rauginama. „Labai gaila, kad neturiu specialios krosnies kepimui, tai duonelę kepu orkaitėje. Ją pradedu kaitinti, kol ruošiu kepaliuką. Gautą masę sudedu į pateptą skardą, gražiai nudailinu viršų ir pusvalandžiui šaunu į 200 laipsnių karštį, vėliau kaitrą sumažinu iki 150 laipsnių ir dar duoną kepu apie pusantros valandos. Iškeptą duoną apšlakstau vandeniu, apkloju drobiniu audeklu ir skardoje palieku atvėsti. Pirmąją riekę atpjauname tik vakarienės metu“, – duonos kepimo ritualu pasidalijo V. Gaučienė.
Pasak kepėjos, jos duonelė būna su maždaug piršto storumo pluta, kuria itin mėgsta visi šeimos vyrai – ne tik vyras, bet ir abu sūnūs.

Pirmasis kepaliukas buvo medinis
„Dabar jau nebūna nepavykusių duonos kepimų. Tačiau vis prisimenu pirmąjį bandymą. Labai ilgai ruošiausi, atsakingai pagal receptą viską dariau, tačiau duoną iškepiau tokią kietą, kad jos valgyti buvo neįmanoma, nes negalėjome niekaip atpjauti riekės. Tačiau rankų nenuleidau, bandžiau dar kartą ir dar, kol viskas pavyko puikiai“, – sakė V. Gaučienė.
Gudžiūniškės teigimu, išlaikyti tradicijas nėra labai paprasta, juk dabar retas kuris noriai valgo paprastą ruginę duoną: „Daugelis nori skanios, purios, o ne sočios duonelės.“

Duonos valgome mažiau
Lietuvos kaime ruginė duona iki pat XX amžiaus vidurio buvo pagrindinis valgis. Tuomet per dieną suaugęs žmogus suvalgydavo apie 1 – 1,5 kg duonos. Šiandien mūsų mityboje duona taip pat užima svarbią vietą, tik jos suvartojama mažiau – po 150 – 300 gramų.
Statistikos duomenimis, duonos gamyba Lietuvoje užsiima per 230 duonos ir pyrago kepinių gamybos įmonių. Didesnė jų dalis – nedidelės įmonės. Vidutiniškai per metus mūsų šalies duonos kepėjai iškepa apie 300 tūkst. tonų įvairių rūšių duonos gaminių.

srtrf

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.