Kodėl negalime užtikrintai prasmingai paaiškinti savo miesto vardo? Matyt, visų pirma todėl, kad jis labai senas ir pareina iš laikų, kai kalba buvo kitokia. Vadinasi, reikia nevengti platesnio  nagrinėjimo.

Šiais laikais potvynius pristabdo pylimai ir drenažo bei kanalizacijos sistemos. Tačiau pakanka joms sugesti ir po stipresnio lietaus viskas patvinsta – taip P. Lukšio gatvė atrodė 2014 metų gegužės 19-ąją.

Šiais laikais potvynius pristabdo pylimai ir drenažo bei kanalizacijos sistemos. Tačiau pakanka joms sugesti ir po stipresnio lietaus viskas patvinsta – taip P. Lukšio gatvė atrodė 2014 metų gegužės 19-ąją.

Žinoma, kad pirmą kartą kažkas panašaus į Kėdainius paminėta 1372 metais kryžiuočių kronikoje – Gaydine.
O toliau jau atsiranda ir mums artimesnis, labiau įprastas dar nuo 15 amžiaus istoriko J. Dlugošo minėtas oppidum Kieidany (variantai – Keidaini, Kiedony, Keidoni), kuris iki dabar lenkiškai kalbančiųjų naudojamas kaip Kejdany, o lietuviškai transformavosi į Kėdainiai.
Suminėti variantai prasmės įžiūrėjimo požiūriu nelabai ką pasako, tad dabar, neradus nieko geriau, priimta miesto vardą kildinti iš asmenvardžio Keidonas ar Keidaitis (A.Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“) arba – iš legendos apie Kuršo pirklį Keidangeną.
Aš Kėdainių vardo prasmės mįslę spręsti siūlau, atsisakius minties apie asmenvardiškumo įtaką, o gilinantis į taip pavadinto miesto fizeografines sąlygas, upės ir sausumos ypatumus, gretinant juos su kitų vietų ypatumais.

Nestinga panašių pavadinimų
Tarp A. Vanago knygoje „Lietuvos miestų vardai“ minimų ankstesnių Kvėdarnos vardų randame net variantus Qeydany / Chwejdany, kurie prašosi palyginami ir su Kėdainiais.
O minėta legendinė Gaydine prašosi būti palyginta su Vistulės (Vyslos) žiotyse esančiais miestais Gdyne, Gdansku, (vok. Dancigas), kurių vardai beveik garantuotai susiję su Codanus sinus.
Vikipedijoje nurodyta, kad Codanus sinus – tai lotyniškas antikos autorių Pomponijaus Melos ir Plinijo Vyresniojo minimos „milžiniškos įlankos, esančios anapus Elbės upės“, pavadinimas.
Beje, lotyniškai sinus – išlenkimas, vingis, glėbys, krūtinė, prieglobstis (t.y. –šonas), o žodį Codanus reiktų traktuoti kaip tikrinį daiktavardį ir jo neversti.
Su Kėdainiais viename sąskambyje yra Kaidanava (dabartinis Dzeržinskas ant upės Netėč krantų, keliasdešimt kilometrų nuo Minsko), Kydonija Cydonia / Cydonea senas miestas-valstybė Kretos saloje (Graikija) – pagal legendas karaliaus Kydono, Hermio ir Akakallės, garsiojo karaliaus Mino dukters, sūnus.
Panašiai skamba ir Kėdonių kaimas Alytaus rajone, žodžiai kedenti, kėdė. Taigi, kalbos kaitos dėsningumų požiūriu, mūsų miesto pavadinimas turi panašių vienos šaknies vietovardžių bei žodžių draugiją.

Apie Pernaravą ir Žostautus
Gal pirmiausiai reiktų įrodyti, kad galima ir net būtina naudotis Antikos miestų vardais (konkrečiai – Kydonija), graikų bei lotynų kalbomis.
Manau, kad lotynų kalba – kaip veidrodis, atspindintis lietuvių kalbos situaciją, buvusią apytikriai prieš 3000 metų.
Mes randame palyginti nedaug Romos laikų monetų ar kitokių dirbinių. Kita vertus, romėnai, graikai, sprendžiant iš raštų, apie mus irgi ne ką žinojo. Vadinasi, tampriai bendrauti turėjome gerokai anksčiau, dar iki graikų klestėjimo ar Romos galybės apogėjaus.
Būtina atsikratyti ir nuostatos, esą požiūris – mes, dėl kalbų giminingumo antikos pasaulio dalis – tai kažkoks nukaršęs romantizmas (esą tas pasakas apie Palemoną mes jau girdėję, o jums gal užteks medžiagos, kuri išguldyta 20-yje Lietuvių kalbos žodyno tomų“…).
Ankstyviausi lietuvių kalbos pavyzdžiai, patekę į Žodyną, siekia tik M. K Daukšos M. Mažvydo laikus, o to kartais nepakanka tam, kad suprastume savų vietovardžių kilmę.

Vyresnioji karta dar mena, kad dabartinės polderio pievos skendėdavo ne tik rūkuose – iki pylimo įrengimo, prieš kelias dešimtis metų, jose net nuskendo žmogus.

Vyresnioji karta dar mena, kad dabartinės polderio pievos skendėdavo ne tik rūkuose – iki pylimo įrengimo, prieš kelias dešimtis metų, jose net nuskendo žmogus.

Galima pasinaudoti giminingų kalbų anksčiau sudarytais žodynais. Mano supratimu, tam labai tinka lotynų kalba.
Štai miestelio vardas Pernarava. Jame esantis lotyniškas žodis pernarus / pergnarus – lietuviškai reiškia „labai žinomas“.
Vadinasi, Pernarava – tai labai žinoma gyvenvietė ar labai žinomas vandens telkinys, šaltinis, vieta?
Skaitytojai gal ir patikėtų Pernaravos žinomumu, jei netoliese rastume ir daugiau garsių „lotyniškų“ gyvenviečių vardų.
Štai vietovardis Kampai. Lotyniškai campus – laukas, lyguma, pieva. Kikoniai – iš lotyniško ciconia,ae – gandras. Rūgėnai – iš lotyniško rurigena,ae – kaimietis.
Faktas apie Pernaravos ir aplinkinių vietovardžių „lotyniškumą“ teikia peno pamąstymams.
Tam tikru istoriniu laikotarpiu šios abi kalbos buvo vienas ir tas pat. Reikia tik galvoti, kuri iš kurios išsirutuliojo.
O jei Pernarava – lotyniškas vardas, tai galimų vietos gyventojų pavardės irgi turi būti „lotyniškos“?
Nagi, lyginkime: „Bernotas – lotyniškai pernotus – lietuviškai, žinomas“, „Berlieta – perlaetus – labai linksmas“, Žostautas – hastatus – ginkluotas ietimi, žastu, žastuotas“, „Raštikis ar Arštikis – rusticus – kaimiškas, paprastas“, „Blandis – blandus – malonus“ ir taip toliau, viską suminėti čia trūktų vietos.
Atskirai pakalbėkime apie vietovardį Žostautai, esantį netoli Pernaravos. Paprasčiausia manyti, kad šis vardas kilo nuo pavardės, tačiau neatmestina, kad tai – senas kariuomenės rūšies pavadinimas, papildantis š(i)aulių gretas.
Lotyniškai hastati (žastuoti) – kariai, ginkluoti žastais. O netoliese dar ir Pėdžiai – lotyniškai pedes – pėstininkai.
Netoli Kauno yra ir Lampėdžiai – lotyniškai clam + pedes, lietuviškai slaptai + pėstininkai = užsimaskavę pėstininkai.
Volučiai – velites – lengvai ginkluoti, Giedraičiai – caetrati/cetrati – su mažais odiniais skydais.
Apie Kėdainius – keturios versijos
Aš matau keturis Kėdainių vardo prasmių paieškos kelius. Pasukus jais, reikia:
pasitikrinti galūnės …dainiai prasmes;
pasitikrinti žodžio kėdė prasmę. Šis kelias veda prie haedus – ožys/oželis ir prie idoneus – patogus. Pagalvokime, juk kėdė – tai keturkojis „oželis“ ar net vien ožkienos oda, ant kurios patogu sėdėti;
permąstyti vardo Kvėdarna, kurio variantas – Chweidany, ryšį su Kėdainiais;
pasitikrinti upelio Kruostas su „pamesta“ pradine raidele „s“ versiją.
Apie galūnes …dainiai ir …dony
Pradėkime nuo to, kad vietovardyje Kėdainiai yra galūnė …dainiai (kaip Kydonija yra Makedonijoje ar Kalidonijoje).
Anksčiau kelis šimtmečius buvo rašoma Kei-dony. Kas gi tie -donys, pasikartojantys varduose Kedonys, Devinduonys /Devinduoniai, Bezdonys?
Tam, kad būtų suprantamiau, pasiaiškinkime pavadinimo Devynduonys kilmę. Pasinaudokime lotynų kalbos žodynu. Štai vienas variantas: nundinae, -arum – prekymečio dienos, prekymetis, turgavietė, o nundinus – vykstantis kas devintą dieną.
Lotyniškas atitikmuo žodžiui devyni – noveni (po devynis). Atitinkamai novendiale – gedulingi pietūs devintą dieną po mirties. (Tarp kitko – lotyniškai sermones – pasikalbėjimai, dialogas. Ar nepanašu į lietuviškus šermenis?)
Išeitų, kad Devinduoniai – tai tarsi Devyndieniai, arba vieta, kur kas devintą dieną vykdavo turgūs.
Gal ir Kėdainiai – tai vieta, kurioje vykdavo ketvirtadieniniai turgūs? Kvėdarna –(lot. quaterni –po keturis) buvo užfiksuota kaip Kweydany.
Patogi vieta?
Dabar pasvarstykime apie Kėdainius kaip apie kažkuo patogią gyvenvietę. Išsireiškus kitaip, sukime keliu, kuriuo veda žodis „kėdė“ ir su juo susijusios „ožkos“ – haedae.
Plati lyguma Nevėžio ir Smilgos santakoje, neaukšti krantai. Argi ne patogi vieta gyvenvietei?
Kiejdainai/Keidonys ar Kydonys pagal lotynišką bei tuo pat metu kažkiek „lietuvišką“ žodį idoneus,a,um (patogus) tarsi ir užbaigia mūsų paiešką.
Pradinio „k“ praradimas – visiškai įmanomas: pavyzdžiui, ką?– a?; Lot. utra– katra; gratia – ačiū.
Taigi, -iedonys, idoneus- ir toliau kiedonys (patogus) – gal ir reali pavadinimo Kėdainiai kilmė.
Skongalis – skęstantis galas
Visgi neskubėkime su išvadomis. Pamąstykime ir apie kelią, kuriuo veda Nevėžio intakas – upėvardis Kruostas.
Vardas Kruostas drauge su kitais Nevėžio intakais – Ašarėna ir Gyne (vėl lotynų kalba, kurios gena,ae reiškia skruostas, vokas, akiduobė) – sufleruoja, kad reikalą galime turėti su skruostu (kaip ir kerdžius – skerdžius).
Atitinkamai peršasi išvada, kad netoli Kėdainių tekantis Kruostas teikia galimybę į vardą Kėdainiai žiūrėti kaip į *Ske(n)dainiai.
O turint galvoje, kad kėdainiečiams nuo seno pažįstami potvyniai, Ske(n)dainių kilmė tampa dar labiau tikėtina.
Juk pirmiesiems gyventojams reikėjo laikytis arčiau krantų, nes pasiekti vandenį iš žemių gilumos dabartinio senamiesčio plote buvo sunkiai įgyvendinamas šulinių kasybos šedevras.
Pirmieji kėdainiečiai turėjo laikytis Smilgos ar Nevėžio pakrantėse vien dėl kasdien reikalingo vandens. O tos vietos tikriausiai kas pavasarį ar net dažniau būdavo apsemiamos (skandinamos). Tai patvirtina, pavyzdžiui, Skongolis – skęstantis galas.
Smilga – apsemianti upė
Potvyniai, nors ir trumpalaikiai, malonūs nebent upeiviams ir neigia samprotavimus apie Kėdainius kaip patogią vietą.
Nerealu ir tai, jog tokioje vietoje iš pradžių kas ketvirtą dieną vykdavo turgūs, o vėliau joje buvo apsigyventa.
Kėdainius lygindami su istoriniu variantu Gaydine, o pastarąją su Gdynė, Gdanskas ir Codanus sinus, prieiname ir prie Vistulės (Vyslos) žiočių – ten per potvynius irgi viskas skendėdavo vandenyje.
Papildomas Kėdainių kilmės iš *skendainių argumentas – upelio Smilga vardas. Latviškai veiksmažodis smelt ar smelties – tai semti (pavyzdžiui, „ūdens smelas laivā“ – vanduo semiasi į valtį), o tai atitinka daugiaprasmį lietuvišką žodį smelkti. Tiesiog peršasi mintis Smilgos vardą suprasti kaip (ap)semiančią upę.
Mūsų laikais Smilgos ir Nevėžio santakos potvynius sumažino gatvių ir apsauginis pylimai. Tačiau vyresnioji karta dar mena potvynių platybes prieš miestą, mieste ir už miesto.
Ši logika savo ruožtu sufleruoja, kad panaši ir ant Bartuvos upės krantų įsikūrusio Skuodo vardo kilmė, Gdynė ir Gdanskas sietini su Sinus Codanus, o kryžiuočių užrašyta Gaydine reiškia skandinamas, vandens smelkiamasis.
Pabaigoje pamėginkime apytikriai nustatyti vardo Kėdainiai amžių. Antikinio pasaulio kontekstas leidžia spėti, kad jam – ne mažiau kaip 3000 metų, kai dar ne itin skyrėsi lietuvių, latvių ir lotynų kalbos.

Jonas Stankevičius

srtf-kulturos-versmes

About The Author

Related Posts

3 Responses

  1. Nu jo...

    Kas šios „genialios“ analizės autorius? Tokių giliai siekiančių įžvalgų, kaip vietovardį, sudarytą iš dviejų lietuviškų žodžių, kildinti iš visai nepanašaus lotyniško žodžio, – sveiku protu ir nesugalvosi…

    Atsakyti
    • Nu jo

      Dazna geniali ideja, is pradziu buvo laikoma kvaila. Ci reikia nestandartinio mastymo…

      Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.