„Per savo gyvenimą daugiau nei 50 metų atidaviau darbui“, – sako Anicetas Daukšas, viešbučio „Smilga“ įkūrėjas. Šiandien, vasario 22-ąją, savo 70-ąjį gimtadienį švenčiantis jubiliatas prisipažįsta, kad iki šiol aktyviai dalyvauja šeimos versle ir, nors ką tik perkopė aštuntą dešimtį, sustoti neketina.

„Nors man jau 70 metų, nuo darbų niekaip negaliu atitrūkti. Manau, kad tiems, kurie nedirba darbo, neturi užsiėmimo, yra blogiau. Juolab džiaugiuosi, galėdamas padėti dukrai valdyti šį viešbutį“, – šypsojosi pašnekovas, visą savo gyvenimą nuolat buvęs darbinių įvykių sūkuryje, tačiau iš jo neišklystantis ir šiuo metu.

Sėkmė priklauso ir nuo aplinkos

A. Daukšas pasakojo, kad susitikęs su vienmečiais kurso draugais pastebintis, kad tie, kurie neturi veiklos, nesijaučia laimingi, todėl interviu metu jis ne veltui primena visiems gerai žinomą taisyklę: „Kol judi, tol gyveni“.

Tik prasmingai nugyventas gyvenimas – ilgas. [Leonardo Da Vinčis]
Tad linkime Jums, gerb. Anicetai, ilgo gyvenimo, stiprybės, sveikatos, meilės artimų
žmonių. Lai bus gyvenimas beribis, platus, lyg upė be krantų…

Pagrindinis „Smilgos“ akcininkas, tuomečio „Nemuno“ kolūkio pirmininkas, Vykdomojo komiteto Žemės ūkio valdybos pirmininkas, bendrovės „Krekenavos agrofirma“ vadovas A. Daukšas per savo gyvenimą ne vienerius metus sėdėjo vadovo kėdėje, tad turi sukaupęs nemenką vadovavimo patirtį.

Vis dėlto, be tam tikrų žmogiškųjų vertybių, norint būti geru vadovu reikia ir tinkamos aplinkos: „nes ne viskas priklauso tik nuo paties vadovo. Labai svarbu, kokioje aplinkoje – politinėje, ekonominėje – jam tenka dirbti“, – pabrėžia pašnekovas.

Be to, ypatingų pastangų reikia ir dirbant ekonominiu sunkmečiu. „Krizės metu buvo labai sunku dirbti, tiesa, ir dabar man ne viskas patinka, kas dedasi valdžioje. Manau, mes gyventume žymiai geriau, jei išrinktume žmones, kurie veiktų tik politikoje, o kiti – tik versle. Kai pradeda šios dvi sritys maišytis, tuomet politikai pradeda tvarkyti savo verslus, o dažnai – ir kitų sąskaita“, – įsitikinęs A. Daukšas.

Per savo gyvenimą A. Daukšas artimai bendravo su iškiliomis asmenybėmis – Algirdu Brazausku, Tėvu Stanislovu, kurie įkvėpdavo siekti savų tikslų ir džiaugtis jau turimomis pergalėmis.

Jaunystėje uždirbo daugiau nei tėvai

A. Daukšas pasakojo, kad gimė ir užaugo Kelmės rajone įsikūrusiame kaimelyje, neturtingų žemaičių šeimoje. Nuolatinis nepriteklius skatino paauglį ne prašyti tėvų, bet pačiam užsidirbti pinigų. „Pradėjau dirbti dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. Tarybiniais laikais dirbau melioracijos laukuose, teko tvarkyti melioracines sistemas. Jaučiausi labai smagiai galėdamas pats, savarankiškai užsidirbti pinigų.

Tėvai dirbo kolūkyje, o atlyginimai buvo skaičiuojami pagal darbadienius. Mums, dirbantiems melioracijos laukuose mokėdavo brangiau, tad jau būdamas vaikas, uždirbdavau daugiau nei tėvai“, – ankstyvąją darbinę patirtį prisiminė pašnekovas.

Ankstyva darbinė patirtis, sunkus fizinis darbas bei tėvų noras, kad jų atžalos mokytųsi, skatino A. Daukšą vykdyti tėvų valią ir krimsti mokslus. „Gyvenome miške, tad nei kelių, nei elektros mūsų sodyboje nebuvo, iki mokyklos kiekvieną dieną reikėdavo eiti 5–6 kilometrus.

Kadangi mokslai vyko po pietų, namo tekdavo grįžti ir naktį. Aš ir baigiau vidurinę besimokydamas prie žibalinės lempos. Pabaigęs mokyklą nuvykau į Žemės ūkio akademiją ir į ją sėkmingai įstojau. Tiesa, prieš tai dvi savaites, prie Akademijos esančioje pievoje pasistačiau palapinę, joje gyvenau ir savarankiškai mokiausi“, – jaunystės prisiminimais dalinosi A. Daukšas.

Vestuvių muzikanto karjera

Įstojęs į aukštąją mokyklą, jaunuolis pradėjo ieškotis ir darbo. „Dirbau universiteto katilinėje, dažniausiai vakarais, naktimis. Mokėjau groti muzikos instrumentais: akordeonu, triūba, armonika. Surinkome kompaniją ir pradėjome groti per vestuves. Universitete, tarp bendraamžių mums pavyko laimėti vieną konkursą ir po to mus pastebėjo dekanas. Jis supirko reikalingus muzikos instrumentus, tad grodami atstovaudavome savo akademiją įvairiuose konkursuose. Oi, tada mes prasigyvenome – nusipirkome po motociklą „Java“ su priekiniu stiklu, su bagažine! Ir taip susikraudavome į tuos motociklus instrumentus ir visam savaitgaliui išvažiuodavome groti į vestuves. Jau tada mes uždirbdavome daugiau, nei aš tik baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti gaudavau algos“, – pasakojo A. Daukšas.

Anicetas Daukšas kartu su žmona Julija.

Pabaigus Akademiją likimo vingiai jį atvedė į Kėdainius. „Atvažiavau čia ir kaip jaunas, vedęs specialistas pasiprašiau buto. Kadangi jo mieste nebuvo, paskyrė mane dirbti į „Nemuno“ kolūkį Miegėnuose. Pasisamdžiau taksi, kad nuvežtų iki vietos.

O važiuojame per didžiausius purvynus, taksistas netgi pasisiūlė man grąžinti pinigus ir iki vietos nevežti“, – pasakodamas istoriją nusijuokia pašnekovas, tačiau A. Daukšas užsispyrė ir iki vietos buvo nuvežtas.

Vėliau šiame kolūkyje vyras išdirbo 19 metų – beveik visus šiuos metus dirbo kolūkio vadovo pareigose. Dirbdamas ir gyvendamas kartu su šeima Miegėnuose, rūpinosi, kad miestelis augtų ir gražėtų, todėl, jam rūpinantis, buvo pastatytas naujas mokyklos pastatas. Iki šiol jame veikia Miegėnų pagrindinė mokykla.

Išėjo į privatų verslą

Vėliau A. Daukšas buvo išrinktas rajono Vykdomojo komiteto Žemės ūkio valdybos viršininku, o paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę pašnekovas išėjo dirbti į privatų verslą, pas tuo metu verslą intensyviai bekuriantį Viktorą Uspaskich. Čia teko dirbti ne vienoje atsakingoje pozicijoje: koncerno prekybos vadovu, įmonės „Krekenavos agrofirma“ vadovu. Darbas pastarojoje įmonėje kėlė labai daug iššūkių. „Žinojau, kad tai labai sudėtingas verslas. Nupirkus mažą gamyklėlę, prasidėjo didysis darbas – pastatyti naująją gamyklą ir būti atsakingu už tūkstantį ten dirbusių žmonių“, – pasakojo A. Daukšas.

Išėjus iš darbo, kelis mėnesius buvau kūrybinėse atostogose, tada nusprendžiau užsiimti savu verslu ir pastačiau viešbutį „Smilga“, – pasakojo A. Daukšas. – Jo savininkais mūsų šeima yra jau 12 metų.“

Verslininkas prisipažino, kad mažame mieste vystyti viešbučių verslą nėra lengva – viską sąlygoja mažesnis žmonių skaičius, jų perkamoji galia. „Kai žmonės turi mažiau pinigų, prasčiau gyvena, tai iš karto pajaučiame ir mes, tačiau džiugu, kad verslas išgyvena Fenikso (atsinaujinimo) periodą – į verslą įsijungė dukra Ligita, kuri tvarko visą verslą, diegia naujoves, kurioms reikia nemažos patirties turizmo sektoriuje. Nuolat didėja paslaugų pardavimai, tad esu optimistas, matydamas, kad viskas keičiasi, padedant kūrybai ir inovacijoms“, – nusišypso A. Daukšas, tandemu su dukra Ligita Daukšaite sėkmingai vystantis verslą Kėdainių senamiestyje.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.