Žmogus, kuriam rūpi viskas – taip ją pristatyti kėdainiečiams paprašė Kaune gyvenanti menininkė, visuomenininkė, charizmatiškoji Bella Shirin. Iš Izraelio grįžusi gyventi į savo vaikystės miestą Kauną, tikina nepaliaujanti džiaugtis kiekviena gyvenimo Lietuvoje diena ir dosniai dalinasi tuo džiaugsmu, savo dvasios šiluma bei šviesa su kitais.

Balandžio 10-osios popietę viešnia – smulkutė, jaunatviška, kukli, tačiau optimizmu ir sąmoju „užkrečianti“ visą salę šypsotis ir ploti moteris – susitiko su kėdainiečiais Daugiakultūriame centre.
Bellą Shirin, jaudinančio likimo menininkę, kuri yra ir viena iš projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių, kalbino Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė. Skaitytojų dėmesiui – viešnios, savo gyvenimą dabar skiriančios tiltams tarp žydų ir lietuvių tautų tiesti, mintys.

Apie namų paieškas

„Mano šeima 1963 metais buvo pirmoji, kuri, Chruščiovo laikais, gavo leidimą išvažiuoti į Izraelį. Tėvai labai mylėjo Lietuvą. Tėtis net buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Mama, nors išgyveno Dachau koncentracijos baisumus fiziškai, neatlaikė dvasiškai. Ji taip ir nepritapo Izraelyje, ilgėjosi Lietuvos, neišmoko kalbos – kalbėjo visą laiką lietuviškai. Išgyvenę Dachau koncentracijos stovykloje, tėvai įsikūrė Kaune, bet jie nepakėlė sovietinės realybės. Emigravau su tėvais į Izraelį, kai man buvo septyniolika. Tačiau visą laiką ilgėjausi Lietuvos. Kai susiruošiau čia grįžti, mano šeima man sakė, kad per daug svajoju, kad nusivilsiu. Bet galiu pakartoti ir šiandien – man kiekviena diena Lietuvoje šventė, jaučiuosi kaip namie. Ir kai žmonės taip skuba iš čia išvažiuoti, aš sakau – palaukite, pabandykite kurti čia. Nes visur kitur jūs būsite svetimi…“

Be pykčio

„Pagal mano gyvenimo istoriją sukurtas spektaklis „Shalom, Bellissima“, kurio režisierė – Ina Pukelytė. Tikiu, kad šis spektaklis atvažiuos ir į Kėdainius. Manėme, kad jame vaidinsiu aš (esu buvusi aktorė), bet supratau, kad tai bus sunku. Mane įkūnija puiki aktorė Lolita Dautartaitė. Susirenka pilnos salės, žmonės labai domisi. Tame spektaklyje – mano gyvenimo istorija, be pykčio. Daug kalbama apie gelbėtojus. Lietuvių, gelbėjusių žydus, buvo daug. Visur buvo visokių. Aš nekaltinu.

Ar įmanoma gyventi be pykčio? Turi prasidėti dialogas, turi atvažiuoti žmonės ir bendrauti. Žinau, kad lietuviai labai domisi Izraeliu. Aš skatinu, kad kuo daugiau izraeliečių atvyktų į Lietuvą, į Kauną. Mano jaunesnioji anūkė šiemet baigia mokyklą, dvejus metus privalės tarnauti Izraelio kariuomenėje, o po to ji nori atvažiuoti į Lietuvą visam laikui. Bet, pavyzdžiui, mano pusseserė iš Amerikos nenori čia atvažiuoti. Esu tikra, jei man pavyktų ją prikalbinti, jai norėtųsi dar ir dar. Nes Lietuvos žmonės ir mąstymas pasikeitę, ypač jaunosios kartos.“

Linkėjimai – taikos ir šilumos

„Ko palinkėčiau Lietuvai valstybės 100-mečio proga ir Izraeliui, mininčiam 70 Nepriklausomybės metų? Aš manau, kad Lietuvai iš tikrųjų yra 50 metų, nes tie 50 sovietų okupacijos metų – tai buvo ne gyvenimas. Labai norėčiau matyti Lietuvą turtingesne šalimi, kad žmonės nenorėtų iš čia išvažiuoti… Tikiu, kad Lietuva gali tapti vienu iš svarbiausių turizmo centrų pasaulyje, kur vyks veikla, nukreipta į žmogų. Izraeliečiai čia nuostabiai jaučiasi, nes čia ramu, jie atsipalaiduoja. Izraelyje labai norėčiau taikos. Man gaila, kai žūsta žmonės. Ir tarp musulmonų yra gerų žmonių.
Lyginant jaunimą – jis visur geras. Izraelyje jaunimas turi daugiau vidinės laisvės. Lietuvoje – kuklus, nepasitiki savimi, nemėgsta kalbėti. Bet tikiu, kad išmoks. Nes tas santūrumas – lietuvių tautos bruožas. Jaunimas keičiasi, man labai gražu matyti, kaip Laisvės alėjoje susitikę jauni žmonės apsikabina pasisveikindami. Izraeliečiai labai šilti, nebijo rodyti savo jausmų. Bet mandagesni jaunuoliai vis tik Lietuvoje.“

Mokėkime džiaugtis ir bendrauti

„Mano patarimas – išmokti reaguoti be pykčio. Mes pykstame daug, bet kiekvieną kartą pagalvokime, kad su kiekviena minute pykčio netenkame 60 sekundžių džiaugsmo!
Pastebėjau, kad žmonės nori bendrauti, būti išklausyti, nori šilumos. Jaučiu, kad vis daugiau žmonių nori būti apkabinti (…). Paaiškinimas labai paprastas. Mums reikia grįžti atgal – mažiau rašyti sms‘ų, o daugiau kalbėtis. Mes tampame robotais, o reikia daugiau bendrauti, kalbėtis.“