Šlapaberžiškę Urtę Smulskytę dauguma kėdainiečių žino kaip nuolat besišypsančią, su daina nesiskiriančią šviesiaplaukę. Tačiau šiandien mergina rimtai kibo į mokslus – pradėjo mokytis vaidybos paslapčių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 

img_3808

Urtės pilna visur: ji ir dainuoija, ir šoka, ir renginius veda.

„Visi klausia, o kodėl ne dainavimą? Aš atsakymo neturiu, jau labai seniai svajojau ten studijuoti, siekiau to tikslo ir man pavyko. Mokslo metai tik prasidėjo, bet jaučiu, kad čia yra mano vieta, mano draugai, dėstytojai, visi tokie patys kaip aš, kartu galim kvailioti, šnekėti. Jaučiu stiprų ryšį su savo kurso draugais. O pačios studijos… Turim vieną tvirtą taisyklę – teatro virtuvės paslaptys lieka teatre“, – šypsodamasi pirmais studentiškais įspūdžiais dalijosi Urtė.
Dainuoti išmoko anksčiau negu kalbėti
Daininga studentė šypsosi paklausta, kaip muzika atėjo į jos gyvenimą: „Muzika lydėjo mane nuo pat mažų mažų dienų, galima sakyti dar nuo tada, kai buvau mamos pilve. Ji man pasakojo, kad žiūrėdama „Dainų dainelę“ glostė savo pilvuką ir svajojo, kad vieną dieną aš stovėčiau toje scenoje. O vėliau, dainuoti išmokau anksčiau nei kalbėti, jau tardavau pirmąsias balses į mikrofoną pagal vieną rusišką dainą – „Varona“ („varna“), tai buvo mano pirmoji mėgiamiausia daina. Dabar jos pasiklausius atsiranda kažkoks vidinis virpulys.“
Įveikė scenos baimę

Vaidybą studijuoti pradėjusi kraštietė turi daug svajonių, tačiau apie jas kukliai nutyli – nori, kad visos išsipildytų.

Dabar Urtė, atrodo, negali gyventi be scenos. Ji ir šauni renginių vedėja, ir nuostabi balsinga dainininkė, tačiau kelias į sceną nebuvo lengvas. Mergina neslepia, kad dar iki šiol eidama į pasirodymus jaučia baimę: jai linksta kojos ir dreba rankos. „Lūžis mano gyvenime tikrai buvo, kai buvau kokių trejų metų, turėjau pirmą kartą užlipti į sceną ir sudainuoti dainą iš naujai iškepto mokyklos albumo. Ko tik tėtis nedarė, kad užlipčiau į sceną: pažadėjo ir dviratį nupirkti, ir duoti pinigų, tačiau aš užsispyrusi, o gal ir labai išsigandusi, neišdrįsau. Bet, kaip dabar matome, šią baimę esu jau įveikusi, nors kiekvieną kartą lipant į sceną jaučiu drebuliukus“, – atviravo U. Smulskytė.
Paprastas kelias atvėrė daug vartų

Kelias į „Senamiesčio“ chorą buvo įdomus ir smagus.

Kelias į „Senamiesčio“ chorą buvo įdomus ir smagus.

Urtė džiaugiasi, kad prieš pustrečių metų nepatingėjo praverti televizijos projekto „Chorų karai“ atrankos duris. „Kelias į „Senamiesčio“ chorą atrodo labai paprastas, smagus. Sužinojau, kad vyks atrankos, pasakiau tėvams, kad eisiu, ir tiek. Susigalvojau dainą, repetavau, tačiau paskutinę minutę persigalvojau, nuėjau, padainavau kitą dainą ir mane priėmė. Atrodo, taip paprasta, bet vis tiek buvo ir jaudulio, baimės. Labai džiaugiuosi savo sprendimu, įgijau labai daug patirties projekte „Chorų karai“. Ten – naujos pažintys, tiesioginis eteris, komisijos verdiktas, drabužiai, kurių nenorėjome rengtis, drebantis balsas ir gerai praleistas laikas“, – šiltais prisiminimais dalijosi studentė.
Ir nors su choru Urtė projekte startavo 2014 metų pradžioje, iki dabar dar jame dainuoja įvairiuose renginiuose ir šventėse. „Per tiek laiko susikaupė tikrai daug drąsos, iš pradžių buvo daug baisiau, o dabar jaučiuosi daug laisvesnė, galima ir pašokti, ir pabendrauti su publika“, – sakė Urtė.
Mokyklos nepamirš niekada

Vaidybą studijuoti pradėjusi kraštietė turi daug svajonių, tačiau apie jas kukliai nutyli – nori, kad visos išsipildytų.

Vaidybą studijuoti pradėjusi kraštietė turi daug svajonių, tačiau apie jas kukliai nutyli – nori, kad visos išsipildytų.

Urtė iš gyvenimo stengiasi viską semti pilnomis saujomis. „Mano gyvenimas pilnas aktyvios veiklos, labai mėgstu būti tarp žmonių, nuveikti kažką naujo, neatrasto, nepatirto. Labai mėgstu keliauti, mėgstu atostogas ir „ekstrymą“, norėčiau išbandyti kažką labai baisaus, tik šiek tiek neramu, kad galima taip ir galvą nusisukti. Bėgant laikui, pasikeitė mano prioritetai. Labiau pradėjau vertinti artimus žmones, jų pamokas, pastabas, pradėjau daugiau svajoti ir siekti svajonių išsipildymo. Žengiu didelį žingsnį į priekį, laukiu daugiau iššūkių, kurie padėtų dar daugiau atrasti, pažinti ir suvokti. Ačiū mano šeimynai už palaikymą, draugams ir visiems, kurie suteikia pasitikėjimo ir tikėjimo.Esu laiminga, kad turėjau galimybę mokytis Šviesiojoje gimnazijoje. Ši mokykla buvo kažkas tokio, kad būtų galima kalbėti labai daug ir ilgai. Visi atsiminimai renginių metu, mokytojai, klasės draugai, tokia jauki, širdžiai artima erdvė. Prisimenu, kokia nedrąsi buvau pirmoje klasėje, tačiau jau tada pradėjau reikštis renginiuose, ir kokia buvau ketvirtoje klasėje, – mokykla mane subrandino. Esu dėkinga visiems mokytojams, kurie man padėjo tobulinti save kaip asmenybę“, – mintimis dalijosi vis dar dainuojanti, tačiau gilyn į vaidybą nerianti Urtė Smulskytė.

Panašios naujienos