Nedaugeliui lemta įrėžti tokius gilius pėdsakus Kėdainių žemėje kaip mūsų visų Daktarei, Krašto garbės pilietei Teklei Bružaitei, kuriai rugsėjo 23 dieną būtų sukakę 105 metai. Gimusi Žemaitijoje, nuo 1934 metų iki gyvenimo pabaigos save paaukojusi Kėdainiams. 

Gydytis pas T. Bružaitę plūdo ne tik kėdainiečiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos.

Gydytis pas T. Bružaitę plūdo ne tik kėdainiečiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos.

Daugelis naudojosi jos gerumu ne tik dėl sveikatos būklės, bet ir žinodami, kad nereikės už tai mokėti. Tačiau nors ir nereiškė viešai padėkos žodžių, visi ją gerbė. Bene daugiausiai pagyrų ji sulaukė pagerbiant ją kaip Krašto garbės pilietę. Bet net ir tada ji jų nesiklausė – tikriausiai jos mintys sklandė po Tėviškę Stemplių kaime, prie Ašvos upelio.

Jautė atsakomybę prieš žmones
Gydytoja visą savo gyvenimą atidavė žmonėms. Buvo be galo gaili ir imli, tačiau suprato, kad vien Dievo dovanos nepakanka. Todėl nuolat mokėsi ir tobulėjo. Laisvalaikiu imdavosi užsienio literatūros, pažindinosi su mokslo naujovėmis. Apmąstydavo kiekvieną tą dieną ją lankiusį žmogų. Ji visada buvo be galo atlaidi ir siekė kuo daugiau ir kuo profesionaliau padėti žmonėms.
T. Bružaitė turėjo didžiulę biblioteką, kurioje puikavosi lietuvių, prancūzų, vokiečių, anglų, rusų mokslinė bei grožinė literatūra. Pagarbiausioje vietoje buvo Maironio ir kraštiečio Vydūno raštai.
Net tuometė sovietinė valdžia ją yra pavadinusi „vargšų paguoda“, nes prie jos namo vartelių nuo ankstyvo ryto iki vakaro būriavosi motinos su vaikais, pagyvenę žmonės bei iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės. Ir Daktarė buvo visada pasirengusi kiekvienam atvykusiam suteikti pagalbą, nekreipdama dėmesio nei į savo amžių, nei į savo sveikatą.

Daugeliui buvo „vilties sala“
Gydytojos gyvenime kryžiavosi ir okupantų špagos. Tačiau ji nenusilenkė nė vienam, išsaugojo tautinį atsparumą. Paprasta, kukli lietuvė be ginklo kovojo už kiekvieną žmogų. Pokaris buvo visiems labai sunkus. Plito tuberkuliozė, dėmėtoji šiltinė, trūko vaistų, tvarsčių, įrankių. Trūko ir gydytojų. Daktarė nuo ankstyvo ryto plušėdavo ligoninėje, o vakarais iki sutemų pėsčia vaikščiojo pas ligonius į namus. Retą kurį šeštadienį ar sekmadienį gaudavo pailsėti.
T. Bružaitė 1966 metais tapo centrinės ligoninės Vaikų skyriaus vedėja bei gydytoja. Ji nepaprastai mylėjo tuos mažuosius, bejėgius vaikučius. Ir ne tik juos gydė, bet ir rūpinosi jais šeimose, mokyklose.

Dirbo pavojingomis pokario sąlygomis
Daktarė ne kartą rizikavo savo gyvybe ir gelbėjo „miško brolius“. Žmonės ja pasitikėjo, mat reikėjo gydyti partizanus. Enkavėdistai domėjosi jos darbu: sekė, kokius medikamentus išrašo, ką žmonėms perka vaistinėje. Teko gudrauti: išrašydavo receptus miesto žmonėms, o šie vaistus perduodavo tiems, kam jie buvo skirti. Deja, daug žmonių žūdavo. Jai ne kartą teko matyti sudarkytus, išniekintus žuvusiųjų lavonus. Nedaug trūko, kad per 1947–1949 metais vykusią kolektyvizaciją T. Bružaitė būtų ištremta, tačiau įspėta gerų žmonių išsigelbėjo.

Susilaukė ir skundų
Sovietmečiu gydyti žmones namuose buvo uždrausta, todėl pavyduoliai Ją skundė Sveikatos ministerijai, bet tuometis vyriausiasis gydytojas Lionginas Šinkūnas buvo supratingas vadovas. Tad stengėsi, kad tie skundai Daktarės nepasiektų, o ir valdžia buvo Jai tolerantiška, nes ir jie patys naudojosi Jos paslaugomis. O pavyduoliai nėrėsi iš kailio smerkdami Daktarės elgesį. Paprastų žmonių nepaveikė draudimai. Daktarė iš kraštiečių niekada neėmė jokio atlygio. Kartais net palikdavo savo vaistų.

Populiarumas tik augo
T. Bružaitė niekada nepirko ir nedėvėjo brangenybių, puošnių rūbų. Ji visada sakydavo, kad labiausiai reikia puošti ne kūną, o sielą. Nesirinkdavo ir ypatingų valgių. Jos butas buvo kuklus ir paprastas (Josvainių g. 15). Ji dažnai kartodavo, kad pinigų reikia tiek, kad neskurstų ir galėtų gydyti žmones. Absoliuti dauguma jos bendradarbių apie Gydytoją kalbėjo su didžiule pagarba. Sakė, kad Ji buvusi labai reikli ne tik sau, bet ir kitiems, bet kartu ir labai jautri kitų bėdoms. Jei reikėdavo, dirbdavo ir visą parą. Kartais pamiršdavo pavalgyti, beskubėdama apsiauti batelius.

Palietė širdį Atgimimo banga
T. Bružaitei daug džiaugsmo sukėlė prasidėjęs Atgimimas. Gaudė kiekvieną Atgimimo bangos žodį, buvo Baltijos kelyje, kaip tik sugebėjo, rėmė Sąjūdį, dalyvavo iškeliant virš miesto rotušės Lietuvos vėliavą. Labai skaudžiai išgyveno Sausio 13-osios – Kruvinojo sekmadienio – įvykius. Labai išgyveno, kai po Nepriklausomybės paskelbimo tauta su valdžia pradėjo klaidžioti tamsoje. Jos pastangomis 1988 metais įsteigta Kėdainių krašto kultūros premija. Atgimimo laikotarpiu įvairiems reikalams aukojo savo santaupas.
Gydytojos Angelės Baltrūnienės žodžiais, taip ir bėgo įtempto darbo dienos, neleidžiančios pavargti. Bet pavargo, ir 1996 m rugsėjo 4 dieną nustojo plakusi Jos didelė, tauri didelio žmogaus širdis.

Jonas Jucevičius 

About The Author

Related Posts

11 Responses

    • Vale

      Taip tai sviesaus proto ir nuostabiai geros sirdies zogus buvo.prisimenu mes gyvenom raseiniu ràj.ir mama mane veze pas sia nuostabia gydytoja

      Atsakyti
  1. Albina

    Garsi Šimtmečio Gydytoja! Kilnios Širdies Puikus Žmogus. Teko ne kartą pas ją lankytis.

    Atsakyti
  2. Erika

    Dabar tokių daktarų sunku rast. …ji buvo nepaprasta daktarė. .

    Atsakyti
  3. Albina

    Ir mane iš mirties nagų ne kartą dar kūdikystėje išplėšė, o ir vėliau nuolat rūpinosi…

    Atsakyti
  4. Ramunė Dauparienė

    Nuostabi gydytoja. Dėkojame iš visos širdies už pagalbą, nuoširdų rūpestį, patarimus. Ji visuomet išliks mūsų visų širdyse.

    Atsakyti
  5. Lina

    Nuostabi save visa atidavusi gydytoja.Mums labai truksta jusu.Ilsekites ramybeje o mes atsidekosime malda uz jusu geruma.

    Atsakyti
  6. Rima

    Jei ne si nuostabi, darbsti gyd., manes jau daug metu nebutu sioje zemeje. Tegul ilsisi ramybeje.

    Atsakyti
  7. Violeta J

    Mano broliuko nepavyko jai isgelbeti,bet mane ir visus kitus seimos narius ji gyde kada tik reikejo. Prisimenu ta jos plonyti miela balseli.Prisimenu didziule knygu lentyna pas ja , prisimenu kalbas, kad pacientai uz tai kad ji pagyde ,dazydavo jos nama is padekos jai !!!Prisimenu kad zmones kalbejo ,jog silta ar salta ji eidavo ir plaukydavo Nevezyje-grudindavosi .Dekui Daktare !!!

    Atsakyti
  8. Zydrone

    Daktare is didziosios raides. jei ne ji buciau neisgyvenusi. aciu jai

    Atsakyti
  9. Irena

    Vaikysteje man teko pabuvoti pas sia stebukladare moteri,didelis Aciu,Jums,puikioji ,mano Daktare.
    Dekoju Kedainiu laikrasciui,kad leidote prisiminti jau pamirstus Daktares bruozus.

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.