Bitutės ne tik medų neša

0

Svetinga Jūratės ir Eriko Augustinavičių kaimo turizmo sodyba „Šušvė“ gamtos mylėtojams žinoma daugiau kaip dešimtmetį. Aktyvaus poilsio mėgėjai, atvykę pailsėti, neretai nustemba, kad sodybos šeimininkas dar ir bitininkas, svečius vaišinantis medumi ir jo produktais.

E. Augustinavičius draugystę su bitėmis perėmė iš mamos ir džiaugiasi, kad bitininkyste domisi sūnus Marius.

E. Augustinavičius draugystę su bitėmis perėmė iš mamos ir džiaugiasi, kad bitininkyste domisi sūnus Marius.

„Bitininkystė – mūsų šeimos tradicinis užsiėmimas. Mano mama patyrusi bitininkė. Draugauti su bitėmis ji pradėjo dar gyvuojant kolūkiams, kur prižiūrėjo bites, taip pat triūsė savame bityne. Brolis baigė bitininkystės mokslus, aš irgi nelikau nuošaly. Džiaugiuosi, kad draugystės su bitėmis tradicijas perduodame iš kartos į kartą – aš tą amatą perėmiau iš mamos, o iš manęs bitininkavimo paslaptis perima mano sūnus Marius. Iki šiol didžiausia bičių ekspertė ir patarėja mūsų šeimoje išliko mama. Ji padeda ir konsultuoja, kai tenka pasirūpinti maždaug 150 bičių šeimų bitynu“, – atviravo E. Augustinavičius.

Medus keliauja į muges
Augustinavičiai – dažni įvairių mugių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje dalyviai. Į jas plinkaigaliečiai keliauja ne tuščiomis, bet su medumi ir pačiais įvairiausiais jo produktais: pikiu, bičių duonele, žvakėmis bei praturtintu medumi. Neretai į keliones bitininkai pasiima ir keletą butelių savos gamybos midaus. „Kiekvieno bitininko garbės reikalas pasigaminti midaus“, – sako E. Augustinavičius. Bitininkas prasitarė, kad dabar laikomų jo bičių šeimų pakanka, tačiau netolimoje ateityje jo šeimos bitynas gali plėstis, mat jau kuris laikas intensyviai dirbama, kad pagaliau pavyktų gauti licenciją oficialiai ir legaliai gaminti midų.

Medų ir jo produktus Erikui parduoti padeda žmona Jūratė.

Medų ir jo produktus Erikui parduoti padeda žmona Jūratė.

Nori atgaivinti tradicijas
„Mano vizija – mažoji midaus gamykla. Joje norėčiau pagaminti iki 10 tūkstančių litrų midaus. Gaila, tačiau mūsuose visai nelikę midaus pažinimo kultūros. Kai pasisuka kalbos apie šį gėrimą, dažnas galvoja, kad tai labai stiprus alkoholinis gėrimas, tačiau taip nėra. Tikras tradicinio midaus stiprumas svyruoja nuo 12 iki 16 laipsnių. Manau, kad mano misija būtų švietėjiškoji. Noriu populiarinti šį gėrimą“, – planais dalijosi patyręs bitininkas.
E. Augustinavičius jau keleri metai gyvena midaus gamybos bandymuose. Pasak jo, visi bitininkai turi savas šio gėrimo receptūras. „Midaus skonis ir stiprumas priklauso nuo daugelio faktorių: nuo to, kiek jame medaus, koks jis. Aš pasitelkiau mamos receptą ir savąjį midų vadinu kunigaikščių gėrimu, nes jis nestiprus, bet labai išraiškingas. Jei midus gaminamas tik iš medaus, jis nėra kažkuo išskirtinis. Medus turi saldumo, kad pasigamintų alkoholis, tačiau toks nuogas gėrimas neturi išraiškos. Aš savąjį midų skaninu kadagio uogomis ar apyniais. Bandymų yra buvę labai įvairių. Vieni eksperimentai pavyko, kiti – ne“, – sakė E. Augustinavičius.

Anot patyrusio bitininko, medų valgyti reikia ne tada, kai užpuola ligos, bet siekiant jų išvengti – kasdien po šaukštą.

Anot patyrusio bitininko, medų valgyti reikia ne tada, kai užpuola ligos, bet siekiant jų išvengti – kasdien po šaukštą.

Brangi pagrindinė žaliava
Bitininkai žino, kad kuo daugiau į midų dedama midaus, tuo jis būna stipresnis ir brandesnis.
Midaus gamyba nėra pigus užsiėmimas, nes pagrindinė jo gamybos žaliava – medus – gana brangus.
„Midus kaip vynas: kuo ilgiau laikomas, tuo labiau subręsta. Saldžiausią midų brandinu ne trumpiau ketverių metų, tačiau galima midų brandinti ir porą metų, tada jis būna lengvas.
Midus – labai savotiškas gėrimas. Jis arba patinka, arba ne. Tarpinio varianto nėra. Pastebėjau, kad midaus vertė turi būti pagauta gamybos procese, bet ne laikyme. Šio gėrimo skonį pagerina sultys. Mes kol kas mėgaujamės paprastu midumi, o lenkai jau pasilepina ir putojančiu šiuo gėrimu“, – sakė bitininkas.

Midaus pasigamina visi bitininkai.

Midaus pasigamina visi bitininkai.

Turtinga midaus istorija
Augustinavičių šeima ne tik ruošiasi midaus gamybai, bet ir domisi jo istorija. „Čia puikiai tinka posakis – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kuo daugiau pradėjau skaityti apie midų, tuo įdomesnių dalykų sužinojau. Pasirodo, kad midumi kai kas slopindavo karus. Kai įsiplieskus mūšiams kunigaikščiai sulaukdavo kitos kariaujančios pusės pasiuntinių, tai labai atsakingai rinkdavosi, kuo juos vaišinti. Jei norėdavo karą pratęsti, tada svečius vaišindavo alumi, kuris pažadindavo agresiją ir jokių taikos susitarimų nepavykdavo rasti. Visai kitaip situacija susiklostydavo, jei kariūnai nebenorėdavo mūšių. Tada jie su svečiais išgerdavo midaus, kuris atpalaiduodavo ir nuteikdavo taikiems susitarimams“, – vieną įdomesnių pastebėjimų papasakojo bitininkas.
Midus, atsiradęs prieš kelis tūkstančius metų, yra seniausias alkoholinis gėrimas pasaulyje. Jis neretai vadinamas šiaurės Europos vynu. Midus žmonijai buvo žinomas anksčiau negu vynas ar alus. Persijoje ir Indijoje midus jau buvo gaminamas prieš 8000 metų, senovės Kinijoje ir Irane midaus gėrimai pradėti gaminti 7000–5400 metais prieš Kristų.

Pasaulinis gėrimas
Midumi gardžiavosi daugelis tautų, nors didžioji dalis įsivaizdavo, kad midus yra tik jų nacionalinis gėrimas. Tačiau midus buvo taip paplitęs įvairiose tautose, kad jį galima drąsiai vadinti pasauliniu gėrimu. Midus tuo pat metu buvo šventas ir kasdienis gėrimas, jį vartojo karaliai ir valstiečiai. Midus buvo vartojamas ne tik gėrimui, bet ir religinėms apeigoms, vaistams.
Buvo manoma, kad midus padeda bendrauti su dievais. Ypač daug sąsajų randama germanų bei keltų mitologijoje: keltiškame danguje tekėjo midaus upė, o vikingų Valhaloje valkirijos atėjusiuosius vaišindavo midumi. Keltų legenda byloja, kad šv. Brigita, alaus globėja, Leinsterio karaliui vandenį pavertė midumi. Nuo tų laikų išliko tradicija Kornvalyje šv. Baltramiejaus dieną atlikti „midaus palaiminimą“. Graikų Olimpo dievų ambrozija veikiausiai buvo tas pats midaus nektaras, o graikų kalboje „girtas“ pažodžiui reiškė „apsvaigęs nuo medaus“. Lietuvoje midaus būdavo aukojama dievams ar mirusiems, dedama prie įkapių, kad aname gyvenime vėlė turėtų atsigėrimo.

Šįmet bitėms nešti medų nelengva – kadangi nelepino orai, tai gausesnio derliaus tikimasi iš liepų ir rapsų medunešio.

Šįmet bitėms nešti medų nelengva – kadangi nelepino orai, tai gausesnio derliaus tikimasi iš liepų ir rapsų medunešio.

Suvažiavimui – 700 statinių midaus
Midus buvo siejamas ir su meilės malonumais. Visiems yra gerai žinoma „medaus mėnesio“ sąvoka. Spėjama, kad senovės Persijoje jaunavedžiai vieną mėnesį po vestuvių turėdavę kasdien išgerti midaus. Taip jiems esą būdavo lengviau rasti bendrą kalbą ir susilaukti pageidaujamo pirmagimio sūnaus. Jei taip po 9 mėnesių ir įvykdavo, midaus gamintojas būdavo labai gerbiamas.
Istorikai teigia, kad midus buvo valdžios simbolis ir jo gėrimas kai kada buvo daug svarbesnis negu valgymas.
Išsamių žinių apie midaus vartojimą suteikia valdovų pilių apskaitos knygos. Pavyzdžiui, 1429 metais Lucko pilyje vykusiame suvažiavime Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nurodė kasdien patiekti svečiams po 700 statinių midaus ir kitų gėrimų.
Žygimanto Augusto dvare Vilniuje kas savaitę būdavo išgeriama po 30 statinių alaus ir po 30 statinių midaus. Savo midaus virėją turėjo žymioji Lietuvos didikų giminė – Radvilos. Štai trumpas aprašymas, kaip Radvilos priėmė anglų pasiuntinį, serą Horsey: „Jo didenybė gėrė į Jos Šviesybės Anglijos karalienės sveikatą. Iš cukraus buvo pagamintos keistos liūtų, vienaragių, išskėstasparnių erelių, gulbių ir kitokios figūros, o į jų pilvus buvo supilti vynai ir prieskoniai, iš išskobtų dalių pasigardžiuoti išpjaustyti visokie saldumynai, kurių kiekvienam skirta po sidabrinę šakutę. Nusibostų vardinti įvairius patiekalus ir retenybes.“
Išlikęs kitų dvarų inventorius liudija, kad nebuvo dvaro be alinės ar bravoro. Alui ir midui gaminti buvo naudojama ta pati įranga. XVI amžiuje atsirado net taip vadinamos medaus duoklės. Medus buvo prilyginamas pinigams, nes kai kur buvo leidžiama pasirinkti: mokėti natūra, medumi ar pinigais. Medaus duoklės būdavo imamos medkopio metu – reikėdavo atiduoti trečdalį kiekio. Panašu, kad tik menka dalis būdavo suvartojama maistui ar saldinimui. Didžioji dalis atitekdavo midaus gamybai.

srtrf

Leave A Reply