Kaip paruošti pirmoką mokyklai, kad naujasis jo gyvenimo etapas nesukeltų pernelyg didelio streso ir nerimo tiek pačiam mokinukui, tiek jo tėveliams.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kaip elgtis ir bendrauti, kokių klaidų nedaryti, ko mokyti privalėtų tėvai, išleisdami savo atžalą į pirmąją klasę, konsultuoja ir pataria VšĮ Kėdainių PSPC psichologas Narimantas MARKAUSKAS.

markauskasNerimas ir baimė – iš tėvų
Artėjant rugsėjui, tam tikrą įtampą jaučia ne tik pirmokų, bet ir kitų pradinukų tėvai. Po vasaros atostogų visuomet būna tam tikras adaptacijos laikotarpis, tik vieniems jis trunka trumpiau, kitiems – ilgiau. Ko gero tėveliai labiau nerimauja, nei jų atžalos, todėl tai persiduoda vaikams, taip atsiranda įvairios baimės ir įtampos. Vaikai pradeda bijoti nežinia ko. Nors vaikai savaime, jeigu dar mažesni, daug ko nebijo, nes nežino, kas tai yra.

Kai kurie vaikai suvokia ir jaučia tarsi kaltės jausmą, neva jie tėvams sukelia daug rūpesčių, kadangi brangiai kainuoja mokyklinės prekės, uniforma ir t. t., nepamatuotai išgyvena, kad dėl jų tėvai turi daug išlaidų.
Pradinukams, ypač pirmokėliams labai svarbus saugumo jausmas. Tėvai, girdint vaikui, neturėtų aptarinėti, kaip dabar bus – kaip jis pasieks mokyklą, pereis gatvę, atsirakins duris, pavalgys. Vietoj to, kad mamai su tėčiu susėdus ir šias problemas aptarus dviese, apie tai garsiai kalbama.

Likus kelioms dienoms iki rugsėjo, tėveliai su vaiku galėtų pasivaikščiodami nueiti iki būsimos mokyklos, aptarti kelyje gresiančius pavojus, surasti saugiausią maršrutą į mokyklą. Viskas turėtų vykti be įtampos ir būtų daugiau kaip pramoga.

Būtinas dienos režimas
Tėveliai be reikalo iš anksto vaiką įspėja, jei jį kas mokykloje nuskriaus, kad jis duotų atgal, o grįžęs apie tai pasakytų, o jau tada kaip jie nulėks… Pradedama kurstyti konfliktinė situacija, kurios dar nėra. Tačiau niekada neaišku, kaip panašioje situacijoje elgsis jų vaikas. Mes dažniau linkę aptarti kitų vaikų elgesį, pamiršdami savojo. Gal priešingai, jūsų vaikas labiau linkęs provokuoti situacijas.

Tėvai turėtų sudaryti dienos režimą, tarsi programą, su kuria supažindintų vaiką, kad jis nepasimestų laike. Tai nebūtų veikla minučių tikslumu, tačiau rėmus vis tik reikėtų nustatyti ir kad tai nesikeistų. Labai svarbu numatyti, ką kokiu laiku vaikas veiks grįžęs iš mokyklos.

Rugsėjo pradžioje vaikas neturėtų pulti lankyti įvairių būrelių, turėtų dar palaukti, neskubėti, apsvarstyti. Reikėtų tėvams kartu su vaiku aptarti, ar jam nebus per sunku lankyti vieną ar kitą būrelį, ar ta veikla bus jam įdomi. Tėvai neturėtų stumti vaiko lankyti ar domėtis tuo, ko patys savo laiku nepadarė, kur savęs nerealizavo. Todėl nereiktų vaiko versti muzikuoti, sportuoti ar piešti. Gal jis paprasčiausiai to nenori.

Tenkinti ne visus norus
Kaip rodo praktika, ne visi vaikai pakankamai savarankiški, kad sugebėtų susidėti savo daiktus į kuprinę. Dažniausiai tėvai sudeda pirmokėliui reikalingas tos dienos priemones, o paaiškėjus, kad kažko trūko, vaikas priekaištauja tėvams, kad jie to ar ano neįdėjo. Kad taip neatsitiktų, vaikai namuose galėtų pasipraktikuoti tai padaryti pagal tariamą tėvų sudarytą pamokų tvarkaraštį. O paskui tėvai galėtų patikrinti, ar viskas sudėta ar nėra kuprinėje nereikalingų daiktų.

Reikėtų tėvams pasvarstyti, ar vis tik reikia pirmokui pirkti itin galingą kompiuterį, kuris mokslams tikrai netarnaus, bet bus skirtas žaidimams, ar būtinas brangus mobilusis telefonas. Telefonas reikalingas tokiam vaikui, kurį turime kontroliuoti ar su juo norime susisiekti ar pan. Tačiau ar duoti vaikui neštis telefoną į mokyklą, reikėtų labai apgalvoti. kardelis

Būtina tėvams su vaikais pakalbėti apie jų poreikių tenkinimą, nes suprantama – ne visi tėvai gali nupirkti ypač brangių mokyklinių priemonių, drabužių. Negali tokie dalykai virsti vien vaikų reikalavimų kalba.

Mes suaugusieji turime blogybę, dedamės visažiniai ir tik iš vaiko išgirdus tai, kas mums nepatinka, pradedame pakeltu balsu šaukti. Po kurio laiko paaiškėja, kad toje situacijoje nebuvo to baisaus ,,įvykio“, o paprasčiausiai tik reikėjo liežuvį ,,susispaudus“ paklausyti šios istorijos iki galo. O paskui kilus klausimams, ramiu tonu pasiklausinėti detalių. Labai svarbu, kad dėl neapgalvoto tėvų bendravimo su vaiku, nenutruktų ryšys su vaiku, kuomet vaikas užsidarys ir nieko tokio tėvams daugiau nepasakos.

Prasidėjus mokslo metams, ne vienoje šeimoje yra taikomi vaiko paskatinimai ir nuobaudos. Paprastai skatinama už gerus pažymius. Kiek kas gali, tegu skatina, tik nereikia per daug persistengti. Kaip ir su bausmėmis. Kad nebūtų už menką nusižengimą taikoma griežta bausmė.

Paprastai tėvai įsijaučia į labai dideles bausmes, kai vaikai juokaudami pasisako, kad gavo mėnesį ,,karantino“ – kai per tą laiką negali naudotis kompiuteriu, televizoriumi ir telefonu. Tačiau kas tiek laiko sukontroliuos? Galima tai uždrausti dienai, kelioms, proto ribose, kad tėvai neužsimotų daryti to, ko nepajėgūs padaryti. Gal kompiuteriu dieną vaikas ir nesinaudos, bet tėvams sumigus, ras būdų juo naudotis naktį. Tokiais atvejais neįkyri kontrolė būtina.

Tėvų auklėjimo mokykla neatstos
Tėvai turėtų atminti, kad nei mokykla, nei jokia popamokinė veikla, nei būreliai – negalės atstoti tėvų auklėjimo ir jų dėmesio, todėl nenorėdami prarasti ryšio su vaiku, turėtų kiekvieną dieną skirti jam laiko.
Vaikams gi didžiausią nerimą, kelia nežinomybė. Tik atėjus į mokyklą nieko tokio nenutinka. Problemos pradeda atsirasti po mėnesio. Jeigu yra suformuota nauja klasė, todėl natūralu, kaip ir kiekviename žmonių kolektyve, pradeda reikštis lyderiai, atsiranda tam tikri nesutarimai, galbūt kyla patyčios ir pan.

Baimės dažnai būna nepamatuotos, kai pats vaikas su nerimu balse pradeda klausinėti, kaip jis pareis iš mokyklos ar tuo metu bus kas nors namuose. Tėvai tokiu atveju turi nuraminti ir išaiškinti, kas laukia vaiko, o svarbiausia patikinti, kad viskas bus gerai. Tegu vaikas iš anksto pasimoko atsirakinti, užsirakinti duris, tačiau visais atvejais reikia teigiamo paskatinimo.

Pastebėjus kad vaikas nenori rytais keltis į mokyklą ir tai kartojasi, nes jam skauda galvą, pilvą ar dar ką nors, ir jei akivaizdžiai nesimato, nuo ko tie negalavimai galimi, tėveliai jau turėtų susirūpinti. Gal tai bręsta didelė problema ar tik kažkas dar nereikšmingo.

Mes psichologai, esame kaip konsultantai. Vaikus auklėja tėvai, o ne mes. Kilus problemai, pirmiausia išeičių reikėtų ieškoti šeimoje, pasišnekant tėveliams. Įvertinus, kokia tai problema bei situacija, ją paskui galima aptarinėti su vaiku.