Šveicarų rašytojas Hermanas Hesė esė knygoje rašė apie mažųjų gyvenimo džiaugsmų stebuklus: gaivus ryto dvelksmas, pakelėje šlamantis medis, gėlės pauostymas… 

Arklio muziejuje per „Bėk bėk, žirgeli“ šventę demonstruojami žemės ūkio darbai su sunkiaisiais arkliais. Kad tokie gražuoliai sunkieji yra – didelis nuopelnas ir Algirdo Pakščio. (V. Indrašiaus nuotrauka).

Arklio muziejuje per „Bėk bėk, žirgeli“ šventę demonstruojami žemės ūkio darbai su sunkiaisiais arkliais. Kad tokie gražuoliai sunkieji yra – didelis nuopelnas ir Algirdo Pakščio. (V. Indrašiaus nuotrauka).

Muziejininkas savo darbe prie mažųjų džiaugsmų dar pridėtų susitikimą su įdomiu žmogumi, kuris vėliau išauga į didelį džiaugsmą – papasakotą istoriją, gautą unikalų eksponatą ar vertingą kolekciją. Tai patyriau apsilankęs Vilniuje pas Sudavijos ir Riešės žirgynų direktoriaus Algirdo Pakščio žmoną Elvyrą Pakštienę. E. Pakštienė Arklio muziejui padovanojo daug senų nuotraukų, knygų, atvirukų, medalių, segamųjų ženklelių arklio tematika ir papasakojo apie savo vyrą, žinomą arklininkystės specialistą, pripažintą Lietuvos sunkiųjų arklių veislės kūrėją.

Kėdainių krašto vaikas
Algirdo Pakščio tėviškė Kėdainių rajone, Šėtos kaime. Tėveliai buvo ūkininkai, laikė du gerus arklius. Meilę arkliams įskiepijo ir savo sūnui. Baigęs Šėtos gimnaziją, A. Pakštys įstojo mokytis į Veterinarijos akademiją, studijavo zootechnikos mokslus. Studentą labiausiai traukė arkliai. Neatsitiktinai praktikai atlikti A. Pakštys pasirinko Kėdainių valstybinį žirgyną. Praktikos metu jau dirbo treneriu. Pats išjodinėdavo žirgus ir juos paruošdavo tolimesnei sportinei karjerai. Baigęs Veterinarijos akademiją trejus metus Kėdainių žirgyne išdirbo vyriausiuoju zootechniku. Vadovai pastebėjo ir įvertino jauno specialisto kruopštumą, atsakingumą, organizacinius gabumus. A. Pakštys buvo paskirtas Tauragės žirgų veislyno direktoriumi. Naujo vadovo pečius užgulė organizacinių darbų našta. Direktorius rūpinosi pastatų statymu, pašarais, žirgų veisimu. Po trejų metų Tauragės žirgų veislynas atitiko visus ūkinius ir zootechninius reikalavimus. Tuo laiku dažnai valdžios sprendimai buvo nuleidžiami iš viršaus ir nediskutuojami. Tauragės žirgų veislynas buvo perorganizuotas į karvių. A. Pakštys perėjo dirbti i Sudavijos žirgyną Marijampolės rajone. Keturiolika metų ėjo žirgyno direktoriaus pareigas. Sudavijos žirgyne daugiausia buvo laikomi sunkieji arkliai.

Lietuvą garsino arkliais
Stiprių darbinių arklių poreikis Lietuvoje atsirado XIX a. antroje pusėje. Įvairiose Europos šalyse nusipirkę juos laikė savo dvaruose pažangūs dvarininkai. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkai vietinius arklius gerindavo su iš Švedijos atvežtais ardėnų veislės sunkiaisiais arkliais. Po Antrojo pasaulinio karo kolektyvizacijos nuskurdintas žemės ūkis pamažu atsigavo ir vėl išaugo poreikis jėgos arklių. Tuo laiku įvairiuose šalies žirgynuose, veislynuose ir eržilų depuose iš visų veislinių arklių sunkieji sudarė 77 proc. A. Pakščio vadovaujamas Sudavijos žirgynas buvo tarp lyderių. Žirgyne sunkieji arkliai buvo veisiami griežtai laikantis eržilų linijų. Vedama zootechninė apskaita. Organizuojamos arklių pajėgumo bandymų varžybos. Lietuvos komada 5 kartus tapo sąjunginių arklių pajėgumo varžybų nugalėtoja. Sunkieji arkliai buvo pristatomi žemės ūkio parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Estijoje, Ukrainoje, Kazachijoje. Kryptingai veisiant sunkieji arkliai tapo gražios išvaizdos, ištvermingi, gero charakterio, vislūs ir ilgaamžiai. Kumelės pieningos, todėl kumeliukai augdavo greitai ir anksti subręsdavo. Įvertindama kruopštų ir nuoseklų Lietuvos žirgininkystės specialistų, mokslininkų ir zootechnikų darbą 1963 m. sąjunginė žemės ūkio ministerija Lietuvos sunkiuosius arklius patvirtino lietuviška nacionaline arklių veisle. Tarp šešių pripažintų veislės kūrėjų buvo ir A. Pakščio pavardė. Autoriams skirtos piniginės premijos.

Lietuvos veterinarijos docento, knygos „Arklininkystė“ autoriaus Vytauto Barausko  50-tis. Sveikina Sudavijos žirgyno direktorius Algirdas Pakštys. (Nuotrauka iš Arklio muziejaus fondų).

Lietuvos veterinarijos docento, knygos „Arklininkystė“ autoriaus Vytauto Barausko 50-tis. Sveikina Sudavijos žirgyno direktorius Algirdas Pakštys. (Nuotrauka iš Arklio muziejaus fondų).

Duoklė žemaitukams
1973 m. A. Pakštys pradėjo vadovauti Vilniaus valstybiniam žirgynui. Direktorius pateko į žirgyno plėtros organizacinių darbų sūkurį. Riešės miestelyje, kur buvo įsikūręs žirgynas, išaugo nauji gyvenamieji namai, prekybos centras, valgykla, viešbutis, pastatytos naujos fermos. Vilniaus žirgyne didelis dėmesys buvo skiriamas grynakraujų jojamųjų, žemaitukų žirgų auginimui ir treniravimui. Žirgyno sportininkai užimdavo prizines vietas respublikinėse ir sąjunginėse varžybose. Direktorius A. Pakštys ir zootechnikas Valentinas Orentas Estijoje surado identišką žemaitukams eržilą Asturą, kurio panaudojimas padėjo atkurti žemaitukus. Už Lietuvos važiuojamųjų arklių veislės – stambiųjų žemaitukų populiarinimą A. Pakščiui buvo skirta vardinė Romano Žebenkos piniginė premija, suteiktas nusipelniusio Lietuvos zootechniko vardas.

Žirgynas šeimos neišstūmė
Dirbdamas Tauragėje A. Pakštys sutiko gyvenimo draugę Elvyrą Venckutę – Pakštienę. Vienoje Tauragės dainų šventėje jaunam veislyno direktoriui į akis krito šviesiaplaukė banko darbuotoja. „Algirdas mane su draugėmis pavaišino vynu, saldainiais ir palydėjo namo“, – pirmą susitikimą prisiminė E. Pakštienė. Netrukus tas pats kultūringas jaunuolis atėjo į banką ir pakvietė į teatrą. Dar po kelių susitikimų užsimezgė nuoširdi draugystė, kurią vėliau vainikavo santuoka. Kartu užaugino sūnų. Sulaukė anūkės. Sūnus Vytautas verslininkas, anūkė Aira studijavo ISM universitete verslo administravimą, Mykolo Riomerio universitete baigė magistro studijas. A. Pakštys visada rūpinosi savo šeima, tačiau gyvenimą pašventė žirgynui. Jam mėgstamiausios buvo lietuviškos arklių veislės žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji arkliai, kurių veisimui, tobulinimui atidavė visą energiją ir laisvalaikį. „Bet kokias pareigas vykdyti sekėsi gerai, nes arklininkystė buvo darbas ir mieliausias pomėgis“, – šiais žodžiais pokalbį apie savo vyrą baigė Elvyra Pakštienė.

Egidijus Musteikis

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.