Pastatų projektavimas – rimtas, kūrybiškumo ir žinių reikalaujantis darbas. Projektuotoja Edita Petrauskienė tuo užsiima jau kelis dešimtme­čius, tačiau, pasak moters, vis dar tenka susidurti su nuomone, esą projektavimas yra tiesiog paprasčiausias papaišymas popieriaus lape. „Tačiau taip manantieji labai klysta“, – nusišypsojo pašnekovė. 

E. Petrauskienės gyvenamasis namas – jos pačios projektuotas pastatas.

Ne vienerius metus su klientais dirbanti patyrusi projektuotoja žino, kad projektuojant būsimą pastatą, pavyzdžiui, gyvenamąjį namą, labai svarbu atsižvelgti į kliento norus, lūkesčius bei finansines galimybes. Interviu metu moteris atskleidė, kad būta atvejo, kai projektuotojai tiesiog nepavyko rasti bendros kalbos su gana įnoringu klientu, kurio norai ir pageidavimai buvo didžiulė beskonybė.

Pas Jus užsuka asmuo, norintis renovuoti seną arba pasistatyti naują gyvenamąjį namą. Kaip vyksta visas projektavimo procesas? Ar lengva rasti sutarimą su klientu?
Būna, kad ateina žmonės, kurie apskritai nežino, ko nori. Tada po truputį pradedi klausinėti, kas jam pačiam patinka. Klausi, ar jis nori modernaus, ar nori visai paprasto namo. Aiškinamės, kiek jis nori kambarių, kaip įsivaizduoja savo namą, savo buitį. Klausiu, ar jis gamina valgyti virtuvėje ar ne, svečių būna ar ne, gyvena vienas ar su šeima, atvažiuoja vaikai ar neatvažiuoja. Tada susidėlioja planas, pradedu žiūrėti į sklypo situaciją, namo dydį. Žinoma, viskas atsiliepia ir į kliento pinigus – kiek jis gali jų paskirti. Kartais žmogus ateina ir ir iš karto pasako: „Aš neturiu daug pinigų, noriu paprasto namelio“.
O būna ir priešingai. Kartą turėjau tokį klientą, su kuriuo visai nesusišnekėjau bei taip ir nebaigėm kalbos. Neatitiko mano namo supratimas su jo turėta vizija. Jis labai norėjo didelio namo, su bokšteliais – kažko panašaus į pilį. Kažko tokio, kad iš tolo visi matytų ir sakytų „wow“. Tas namas turėjo stovėti laukuose. Bet mano požiūriu, toks namas nei su gamta, nei su aplinka jokio ryšio nebūtų turėjęs. Bandžiau pakeisti jo mąstymą ir supratimą, siūliau kitus variantus, bet jam vis netiko, nes jis norėjo būtent tų bokštelių. Gal pasižiūrėti būtų ir gražu, bet ne Kėdainiuose statytis pilis, rūmus. Šis žmogus buvo vienintelis, su kuriuo per savo 27 metų darbo patirtį taip ir neradome bendros kalbos.
Paprasčiausia dirbti su tokiais žmonėmis, kurie jau žino, ko nori. Užtenka, kad užsukę pas mane jie bent pavartytų projektų žurnalą. Tada klientas pasako, kas jam patinka, ir aš jau žinau, į kurią pusę man linkti. Juk grožis – toks subjektyvus dalykas.

Dar vienas projektuotojos darbas – keramikės J. Grigarienės gyvenamasis namas, kuris po renovacijos įgijo provanso stiliaus bruožų. Antrajame aukšte keramikė įkūrė savo dirbtuves.

Ar kartais tenka, kliento pageidavimu, derinti architektūros ir stiliaus požiūriu sunkiai suderinamus tarpusavyje elementus?
Aš klientui per daug savo nuomonės neperšu. Nes aš nesu architektė, aš esu projektuotoja. Aš, manau, svarbiausia, kad namas nebūtų tragiškas, kad būtų įmanoma į jį žiūrėti. Na, kad jis būtų bent jau klasikinis – su stogu, langais, durimis (šypsosi). Galima padaryti įmantrumų, bet…
Aš žmogui pasakau savo nuomonę, bet jei jam ji netinka, visada bandome ieškoti kompromisų. Pavyzdžiui, dėl medžiagų. Būna, kai kurie žmonės nori dailylenčių. Stengiuosi nuo jų žmogų atkalbėti, nes jas prižiūrėti yra sudėtinga, taip pat jas ir sukalti.
Žinoma, kiekvienas žmogus turi savo mėgstamas medžiagas – aš pati labiausiai mėgstu stiklą, mūrą, akmenį.
Skeptiškai vertinu medinius pastatus, kurie yra mūsų senamiestyje ir yra saugomi. Medinę architektūrą reiktų saugoti ir puoselėti kaimuose. Nedarykime iš miesto kaimo, nekiškime medžio į miestą. Kaimas yra kaimas, miestas yra miestas.

Gal kėdainiečiai turi savo specifinį skonį? Apskritai, kokių formų, stilių namų jie pageidauja?
Visi, kas nori įmantrybių, namų važiuoja projektuotis į didesnius šalies miestus. Kiek pastebiu, kėdainiečių skonis kažkuo nėra išskirtinis. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo paties žmogaus.
Nors vieną dalyką, kurį pastebėjau, galiu išskirti – tai mūsų emigrantai, kurie grįžta iš užsienio ir pas mus pradeda statytis namus. Prieš kelerius metus turėjau klientų emigrantų, kuomet jie tiesiog stebino savo norais ir pageidavimais. Net nežinojau, kaip juos peršnekėti. Dažniausiai jie pageidavo nenormalaus dydžio namų. Dar buvo vienas emigrantas, kuris, pamatęs dviejų skirtingų stilių langus užsinorėjo iš jų padaryti vieną. Arba grįžta emigrantai iš Norvegijos ir nori pas mus pasistatyti medinius norvegiškus namelius – tokius, kokius matė ten. Bet mes ne Norvegija! Ten visi tokie nameliai – rudi, tamsiai pilki namukai, tačiau pas mus tokie jau nesiderintų prie aplinkos.
Man atrodo, kad mes panašūs su lenkais – turime tokio lenkiško poniškumo.
Labiausiai man patinka, kai žmogus ateina su pinigais ir su subtiliu skoniu. Labai patiko dirbti su keramike Jurgita Grigariene. Iš karto su ja susišnekėjome ir bedėliojant mintis gavosi puikus galutinis produktas.
O tie, kurie turi daug pinigų, bet nežino, ko nori, gali labai greitai išvesti iš pusiausvyros, su tokiais sunku dirbti. Bet tokių yra mažuma, dažniausiai ateina malonūs žmonės, su kuriais gera bendrauti ir bendradarbiauti.

Klientų norus formuoja dabar esančios pastatų projektavimo mados, tendencijos. Kokios jos yra šiuo metu, į ką kėdainiečiai labiausiai kreipia dėmesį?
Taip, normalu, kad žmogaus skonį formuoja šiuo metu vyraujančios mados. Pavyzdžiui, 80-aisiais metais buvo labai populiarūs namai su mansardomis, buvo mėgiami trijų aukštų pastatai. Dabar pageidaujama kuo žemesnio namo, populiarūs vieno aukšto pastatai. Stogas – grybo formos arba sutapdintas (dar kitaip vadinamas plokščiasis stogas). Pastarojo tipo daugiausiai renkasi jaunos šeimos. Apskritai, visi namai yra labai paprasti.
Dabar žmonės retai kada statosi visiškai naujus namus – per metus pas mane daugiausiai būna penki tokie pageidavimai. Žymiai dažniau rekonstruojami seni pastatai.
Kartais būna, kad žmonės, nusprendę rekonstruoti senus namus, pirmiausiai pasikviečia statybininkus, kurie pripasakoja įvairių dalykų, ką neva galima daryti, o ko – ne. Ir tik po to žmogus atvažiuoja pas mane su jau iš anksto susiformavusia nuomone, koks tas namas turi būti. O juk dažniausiai statybininkai pataria taip, kaip jiems būtų lengviau, be to, dažnas jų yra savamokslis, retai kada sekantis naujoves. Vėliau man žmogų labai sunku perkalbėti.
Esu susidariusi nuomonę, kad statybininkai galvoja, kad mes, projektuotojai, tik paišom, po to paimam pinigus ir išvis, nieko gero nepadarome. Atseit papiešė keletą brūkšniukų ir paėmė pinigus už tai.
Būna atvejų, kai statybininkas tavo brėžinių nė neatsiverčia. Kartą buvo vienas atsitikimas, kai statybininkai uždėjo namo stogą – po to man skambina užsakovas ir sako, kad namas visai nepanašus į tą, koks yra mano brėžiniuose pavaizduotas. Statybininkai paklausti, kodėl padarė visai kitaip, nei numatyta brėžiniuose, pareiškė, kad jiems esą gražiau taip, o ne taip, kaip yra nubraižyta. Tas stogas taip ir liko toks. Tiesa, kartais užsakovai užsispiria ir statybininkai turi viską pertaisyti ir perdaryti taip, kaip buvo numatyta projekte.

Ar kėdainiečiai nori draugiškų aplinkai pastatų, renkasi ekologiškas medžiagas?
Nelabai. Tiesa, nuo šių metų įsigali naujovė, pagal kurią visi namai turi būti A klasės ir visi turi būti draugiški aplinkai, šilti, komfortiški. Dabar žmogui kitokio namo pasiūlyti ir negaliu. Žinoma, viskas labai pabrangs, tad tikrai nežinau, kas dabar ryšis statyti naujus namus. Tačiau numatytieji reikalavimai nebus taikomi seniems rekonstruojamiems namams.

Braižote projektus ranka ar kompiuteriu?
Ilgai brėžinius dariau ranka, ant specialios lentos. Kompiuterį ilgai ignoravau, nes jis atimdavo pusę kūrybos: daugiau galvodavau, kur ir ką reikia paspausti, kad galėčiau nubrėžti detalę. O lentoje viską darydavau ranka. Tokie brėžiniai man būdavo gyvesni. Tačiau šiuo metu jau braižau kompiuterio pagalba.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.