Archeologiniai kasinėjimai atskleidė įdomių faktų

Didžiosios Rinkos aikštėje vykę archeologiniai kasinėjimai atskleidė ne vieną intriguojančią mūsų miesto istorijos detalę. 644 gyvavimo metus skaičiuojančių Kėdainių istorija po truputį kruopščių mokslinių tyrinėjimų dėka yra vis labiau atskleidžiama. Nors ateityje atradimų nusimato dar nemažai, jau ir šiandien iš pirmo žvilgsnio paprasti archeologiniai radiniai yra labai iškalbingi. 

Kėdainių krašto muziejaus archeologo A. Juknevičiaus rankose unikalus radinys – gargažė. „Ji liudija, kad XIV a. senosios gyvenvietės, kuri buvo įsikūrusi pietinėse dabartinės Didžiosios Rinkos aikštės prieigose, žmonės jau lydė geležį. Tai – labai svarbus faktas.“

Pasak Kėdainių krašto muziejaus archeologo Algirdo Juknevičiaus, Didžiosios Rinkos aikštės pietinėje pusėje šią vasarą vykdytų archeologinių kasinėjimų metu rasti keli įdomūs artefaktai, kurie leidžia dar plačiau pažvelgti į mūsų miesto istoriją.

Kokių įdomių radinių pavyko rasti vykdytų archeologinių kasinėjimų metu?
Vykusių kasinėjimų metu teko rasti tam tikros, labai iškalbingos materijos. Džiugu, kad mums pasitaikė pirma proga per visus kasinėjimus žvilgtelėti į Didžiąją Rinką. Tą pavyko padaryti vykdant vandentiekio rekonstrukcijos bei elektros įvado tiesimo darbus.
Vienas įdomiausių radinių – medžio anglies išdega, vadinamoji gargažė. Ji lieka nuo geležies lydymo liekanų. Šį daiktą mes radome labai giliai: Nevėžio senvagės vietoje (priešais dabartinės bibliotekos pastatą) XIV a. užpelkėjusioje dauboje. Šita dauba buvo užpilta atliekomis – beržo šakomis, pjuvenomis, į ją buvo pripilta ir gyvūnų kaulų. Tarp šių visų dalykų rastoji gargažė liudija, kad XIV a. senosios gyvenvietės, kuri buvo įsikūrusi pietinėse dabartinės Didžiosios Rinkos aikštės prieigose, žmonės jau lydė geležį. Tai – labai svarbus faktas.
Anksčiau mes šio laikotarpio gyvenvietės sluoksniuose buvome radę geležinių peilių, kirvių, segių, diržų sagčių. Kur buvo lydoma pati geležis, nežinome.

Tyrimų metu paaiškėjo ir įdomių faktų apie pačią rinką?
Didžioji Rinka suformuota užpelkėjusios senvagės vietoje. Tyrimų metu nustatėme tris jos lygius: žemiausias slūgso 122 cm gylyje nuo dabartinio paviršiaus, antras – 70 cm, o trečiasis lygis – 40 cm. Tai mums parodo, kiek ši aikštė palaipsniui aukštėjo.
Žinome, kad pirmoji aikštė buvo suplanuota didelė: 135 m ilgio ir 110 m pločio Jono Kiško laikais (maždaug po 1590 metų, kada Kėdainiams buvo suteikta Magdeburgo teisė).
Toks aikštės suplanavimas liudija, kad Kiška turėjo didelių ambicijų šį miestą kurti ganėtinai didelį, tad tam reikėjo didžios aikštės. Bet apie 1614 metus Kėdainiai tampa Radvilų nuosavybe, tos ambicijos sumažėja, tad ir aikštė buvo sumažinta – dalis viršutinės dalies, kur dabar stovi Evangelikų reformatų bažnyčia, rotušė ir škotų tabako parduotuvė, imta užstatinėti. O apatinė dalis, kuri dabar rekonstruojama, tapo pagrindine Kėdainių turgaviete. Ji tokia išliko iki II-ojo pasaulinio karo.
Įdomu pastebėti, kad pokariu aikštė buvo labai stipriai rekonstruota ir paversta į skverą. Dėl pasodintų medžių ji prarado tikros viduramžių aikštės pavidalą. Tad dabar kylančios diskusijos, kad ir dėl tų pačių medžių iškirtimo, mano nuomone, yra visiškai nepagrįstos. Galbūt žmonės ir įprato aikštę matyti su medžiais, bet iš tikrųjų ji tokia niekada nebuvo. Rinka buvo plika, tačiau vienodos tekstūros, grįsta akmenimis, aplink stovėjo namai.
Aikštės vertė yra ta, kad ji turi savo apibrėžtą erdvę, o jos paviršius nesikeičia kaip architektūrinis elementas.

Tai – XVII a. vid. grindinys, esantis 122 cm gylyje nuo dabartinio aikštės paviršiaus.

Kokių dar XIV a. radinių pavyko rasti?
Radome medžio šakų – medis buvo kirstas kirviu, pjautas pjūklu, tai liudija to amžiaus meistrų gerą darbo įrankių kokybę. Radome ir nemažai gyvulių kaulų – juos vešime paleozoologams, kurie mums pasakys, kokie tai buvo gyvūnai. Tokie kasinėjimai duoda medžiagos ir šiems specialistams, nes jie gali ištirti, kokio dydžio buvo to laikmečio gyvuliai, kokie jie – laukiniai ar naminiai – buvo.
122 cm gylyje nuo dabartinio paviršiaus mes radome labai dailiai ir kruopščiai išgrįstą grindinį. Atsargiai tuos akmenis nuėmėme, kadangi turėjome kasti dar giliau. Akmenis mes surinkome ir siūlysime aikštės projektuotojams, kad rastų jiems vietą ir dalį aikštės grindinio išgrįstų būtent šiais akmenimis. Juk tai yra autentiškas XVII a. vidurio grindinys! Tai būtų labai gražus senas inkliuzas į naująją aikštę.
Kaip žinia, valstiečiai, įvažiuodami į Kėdainius per tiltą, vietoj muito, mokamo grašiais, mokėjo akmenimis. Tad rieduliai buvo kraunami prie Kauno gatvėje buvusių miesto vartų ir prie dvaro plytinės, įsikūrusios dabartinėje Josvainių gatvėje.