Vasario pabaigoje Valstybės gynybos taryba, įvertinusi geopolitinę situaciją ir valstybės saugumui kylančias grėsmes, nusprendė papildomai stiprinti šalies gynybinius pajėgumus. 

Penkerius metus kariuomenėje tarnaujantis A. Bukauskas tvirtina, kad kariuomenė – puiki vieta asmenybės grūdinimui.
Penkerius metus kariuomenėje tarnaujantis A. Bukauskas tvirtina, kad kariuomenė – puiki vieta asmenybės grūdinimui.

Ketvirtadienį Seimas nusprendė jau nuo 2015 metų rudens į devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą pakviesti apie 3,5 tūkstančio šauktinio amžiaus Lietuvos piliečių. Tačiau teigiama, kad pirmenybė bus teikiama savanoriams. Tačiau ar mūsų krašte savanoriškai ginti šalį pasiryžusių jaunuolių atsirastų?
Pasak krašto apsaugos ministro Juozo Oleko, vaikinai ir merginos, patys pareiškę norą atlikti tarnybą, tai galės padaryti iki 38 metų. Šauktiniais planuojama kviesti Lietuvos Respublikos piliečius nuo 19 iki 26 metų (įskaitytinai), neturinčius pradinio karinio parengtumo.
Krašto apsaugos ministro J. Oleko teigimu, taip pat jau vyksta Krašto apsaugos ministerijos ir verslo, mokslo bendruomenės bei kitų suinteresuotų grupių atstovų susitikimai, aiškinamasi, kokios problemos gali kilti organizuojant šaukimą ir kaip jas būtų galima spręsti.
Paskelbus šaukimą asmenys, įtraukti į šaukiamųjų sąrašą, bus informuojami laišku ir kitomis ryšio priemonėmis (telefonu, el. paštu). Asmenys, gavę šaukimą, per šaukime nurodytą laiką turės kreiptis į regioninius Karo prievolės ir komplektavimo skyrius. Asmenys, patys pareiškę norą atlikti tarnybą, galės registruotis regioniniuose karo prievolės padaliniuose paskelbus šaukimą.

Apsispręsti padėjo tėčio ir senelio pavyzdys
Pakalbinus kelis jaunosios kartos atstovus paaiškėjo, kad jaunimas šį sprendimą vertina įvairiai – vieni savo ateities be kariuomenės net neįsivaizduoja, kiti – priešingai, tokią privalomąją karo tarnybą vertina gana skeptiškai.
Šiuo metu mokykloje besimokantis Gytis Babenskas teigė, kad dar nėra galutinai apsisprendęs, ar eiti savanoriu į kariuomenę, tačiau tą padaryti jaučia vidinę pareigą. „Tarnauti kariuomenėje noriu dėl savęs. Be to, mano tėtis ir senelis yra tarnavę. Be pareigos, jaučiu ir didelį norą, nes nuo mažens patikdavo kieme su kitais vaikais pasišaudyti. Nors galutinai nesu nusprendęs, tačiau artimieji tokiam žingsniui pritaria ir motyvuoja“, – kalbėjo jaunas kėdainietis.

„Ten tikrai nėra ko bijoti“
Tik teigiamai apie karinę tarnybą atsiliepia ir kitas kėdainietis – Arnas Bukauskas. Tiesa, jis kariuomenėje savanoriu tarnauja jau penkerius metus. Patriotu save laikantis vaikinas pasirinkimo tarnauti kariuomenėje nė kiek nesigaili. „Vienas, man svarbus asmuo pasakė, kad visiems patinka nešioti lietuvišką vėliavą, iškelti ją per šventes. Nebūtų kariuomenės – to padaryti niekas negalėtų. Kad ir kokie mes mažiukai ar silpni atrodom, bet valia ir užsispyrimu galim daug pasiekti“, – įsitikinęs karys. Į kariuomenę vaikinas stojo iškart pabaigęs vidurinę. „Šiuo metu mokausi neakivaizdžiai kolegijoje. Kariuomenė suteikia visas galimybes mokytis, išleidžia per sesiją mokamų atostogų. Žodžiu, puiku“, – šypteli jis. Paklaustas, ar toje kariuomenėje taip jau baisu, kaip kartais tenka išgirsti iš kai kurių skeptikų lūpų, A. Bukauskas skuba raminti. „Ten tikrai nėra ko bijoti. Baimė galbūt kyla iš tėvų, senelių prigąsdinimo, kaip būdavo rusų laikais, ypač ta vadinamoji „dedovščina“. Dabar nebe tie laikai, viskas profesionalu ir su protu. Jau būdami baziniuose kariniuose mokymuose, kariai išmoksta tvarkos, pradeda vertinti tai, ką turi – šeimą, draugus, tėvynę. Nors kartais ir pagalvoju, koks velnias mane čia siuntė, bet, manau, tai tik grūdina žmogų kaip asmenybę“, – teigia jau penktus metus tarnaujantis vaikinas.
Jis pripažįsta, kad save laiko tikru patriotu, todėl iki šiol nė karto nekilo mintis bėgti iš tėvynės. „Gyvenu laimingai ir gerai, užtenka visko“, – priduria jis.

Ateitį sieja tik su kariuomene
Iki šiol gajų stereotipą, kad kariuomenė skirta vyrams ir tai yra gera vyriškumo mokykla, vis dažniau paneigia ir karyba susidomėjusios merginos. Šešiolikmetė Simona Aušvicaitė, tiesa, kol kas per jauna tapti savanore, tačiau aktyvi jaunuolė yra įstojusi į Šaulių sąjungą ir su malonumu dalyvauja šios organizacijos veikloje. „Į kariuomenę eičiau su mielu noru, deja, kol kas esu per jauna. Mane kariuomenė traukia jau nuo darželio laikų, o kai leido amžius, nieko nelaukdama įstojau į Šaulių sąjungą“, – sakė ji. S. Aušvicaitė pridūrė, kad savo ateitį norinti sieti tik su kariuomene – ir visai nesvarbu, kokioje struktūroje: ar karo policijoje, ar logistikoje. Paklausta, kas įdomiausia Šaulių sąjungos veikloje, mergina prisipažino, kad įdomiausia jai – pratybos. „Taip pat patinka čia propaguojama tvarka ir disciplina, žinoma, ir karinė uniforma“, – sakė patriote save laikanti jaunuolė. Ji teigė nesureikšminanti stereotipo, esą moterims kariuomenėje – ne vieta. „Darau tai, kas man patinka, ir iš tikro man visai nesvarbu, ką kiti mano. Na, o karyba dabar jau ir moterų reikalas: pastaruoju metu moterų kariuomenėje iš tiesų labai daug, todėl manau, kad tai – ir moterų profesija“, – šypteli karyba besidominti šešiolikmetė S. Aušvicaitė.
Ginklu šalies negintų
Tačiau ne visi kalbinti kėdainiečiai pritaria tokiam privalomam šaukimui į karo tarnybą. Vienas, šauktinio amžiaus vaikinas, vardu Domantas, įsitikinęs, kad savo šalį įmanoma apginti ne tiek ginklu, bet kita, smurto nereikalaujančia, veikla. „Aš būti kariu visai nenorėčiau: laikyti rankoje šautuvo, slėptis kažkur, apsikaišius medžių šakomis, miške. Žinau, kad tai skamba nepatriotiškai, tačiau nesu pasiryžęs ginti savo šalies, savo gimtojo krašto. Iš tiesų nenorėčiau guldyti galvos dėl šalies, kuri, mano manymu, nieko nepadarė, kad čia žmonės gyventų geriau. Jei iškiltų grėsmė, pasirinkčiau kitokius, neginkluotus gynimo ir pasipriešinimo būdus“, – išreiškė nuomonę vaikinas.

Mažiausiai aukotis linkęs 18–25 metų jaunimas
Tiesa, tokios gana abejingos pozicijos valstybės gynimo atžvilgiu laikosi būtent šaukiamojo amžiaus lietuviai jaunuoliai. Metų pradžioje „Delfi“ užsakymu atliktoje apklausoje į klausimą, ar šiandien eitų ginti Lietuvos, jeigu šaliai kiltų pavojus iš išorės, vienareikšmiškai teigiamai atsakė tik 6,5 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, dar 23,3 proc. respondentų sakė, kad ginklo greičiausiai vis tik imtųsi, bet nebuvo tuo įsitikinę, o 8,9 proc. nežinojo, kaip pasielgtų tokiu atveju, arba į klausimą išvis neatsakė. 25,4 proc. apklausos dalyvių svarstė, jog ginti Lietuvos ginklu greičiausiai nesiryžtų ir net 35,9 proc. žmonių aiškiai pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai negintų. Ketinimus ginti šalį dažniau išreiškė 26–35 metų amžiaus vyrai, kurie yra aukštesnio išsimokslinimo bei gauna vidutines pajamas. Mažiausiai aukotis dėl Lietuvos linkęs 18–25 metų jaunimas.

About The Author

Related Posts

One Response

Leave a Reply

Your email address will not be published.