Jau dvidešimt treji metai, kaip versdami sausio 13 dienos kalendoriaus lapelį tai darome kiek kitaip nei pasitikdami kitas metų dienas. Nuo 1991-ųjų sausio 13-oji lietuvių sąmonėje įsirėžusi kaip Laisvės gynėjų diena.

Sofija ir Rytis auga lietuvės ir ukrainiečio šeimoje. Dešimtmetis berniukas žino, kas yra tautos laisvė, nes tėtis dabar stebi kovą už ją gimtinėje, o mama papasakojo, kaip į Lietuvą grįžo nepriklausomybė. „Aš džiaugiuosi, kad mano šeima gyvena laisvoje šalyje ir yra laiminga“, – sako ketvirtokas.

Sofija ir Rytis auga lietuvės ir ukrainiečio šeimoje. Dešimtmetis berniukas žino, kas yra tautos laisvė, nes tėtis dabar stebi kovą už ją gimtinėje, o mama papasakojo, kaip į Lietuvą grįžo nepriklausomybė. „Aš džiaugiuosi, kad mano šeima gyvena laisvoje šalyje ir yra laiminga“, – sako ketvirtokas.

Prieš 23 metus šią dieną įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Nenoras pasiduoti ginkluotiems desantininkams iš mūsų tautos laisvės gynėjų pareikalavo didžiausios kainos – prie televizijos bokšto Vilniuje per 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista, žuvo 14. Televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau planų pulti Parlamentą kariškiai jau atsisakė. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai – užimti Parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą – nebuvo pasiekti ir gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.
Taigi už Lietuvos laisvę dar visai neseniai sumokėta gyvybėmis, sveikata, sužalotomis širdimis, net sudaužytomis svajonėmis ir viltimis. Kuo iš tiesų brangi ir įsimintina Lietuvai ši diena?
Iš kruvinos nakties patekome į aušrą, viskas vystėsi, augo, plėtėsi, kerojo. Ar šiandien yra laisvos valstybės rytas? Diena? Vakaras? Naktis? O gal ten pat ir esame – vis dar tik aušroje?
Ar iš tiesų jaučiamės laisvi ir mums jau nebereikia ginti savo laisvių? Ar mokame pasinaudoti tuo, ką prieš daugiau negu dvidešimt metų mums siekė iškovoti trokštantieji nepriklausomo gyvenimo? Koks didžiausias iššūkis laisvai Lietuvai yra šiandien? Ir ką turėtume padaryti per ateinančius 10 metų, kad Sausio 13-oji, nepamirštant žuvusiųjų paminėjimo, būtų didesnio džiugesio už iškovotą laisvę diena?
Atsakymų į šiuos klausimus sulaukėme iš kraštiečių, kurie gyvena džiaugdamiesi gyvenimu ir stengiasi nepaleisti vėjais to, ką turime brangiausio.

sauliusSaulius Grinkevičius, UAB „Daumantai LT“ direktorius: „Esu įsitikinęs, kad mūsų valstybėje tikrai jau išaušęs rytas, ir net labai gražiai įsidienojęs. Objektyviai mąstantys Lietuvos žmonės supranta ir mato, kokios teigiamos permainos per 23 metus įvyko šalyje ir kiek jų daug. Tik mes iki šiol labai sunkiai mokomės įvertinti tai, ką turime, branginti ir didžiuotis tuo. Jei nepriklausomybę lygintume su vaiku, labiausia tiktų pasakymas: svetimi vaikai auga greičiau už savus. 1995 metais, kai Kėdainių savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Švedijos Svalovo komuna, man teko bendrauti ir apie tų dienų aktualijas kalbėtis su Švedijos delegacijos vadovu Christer Laurell, o 2012-aisiais metais, kai šventėme savo miesto 640-ąjį jubiliejų, Svalovo komunos tarybos vicepirmininkas po daugelio metų vėl atvyko į Kėdainius. Išsikalbėjome ir štai ką jis pasakė: „Esu nustebęs. Tai, ką pamačiau šiandien, neįtikėtina. Turiu prisipažinti, kad mūsų draugystės pradžioje, tikrai negalvojau, kad jūsų gyvenimas gali taip pasikeisti“. Anot kolegos iš Švedijos, per septyniolika metų mes pasiekėme tiek daug, kad galime tik didžiuotis savimi ir gražėjančiu gyvenimu.
Manau, kad didžiausia šiandienos problema yra ta, kad gili naktis su stipriu rūku vis dar yra užsilikusi kai kurių žmonių mąstyme ir elgsenoje. Tam tikra visuomenės dalis nenori ir nesistengia matyti gerų pokyčių, niekur neįžvelgia šviesos ir nemato teigiamų dalykų. Galbūt taip yra todėl, kad tuomet, kai atėjo Nepriklausomybė, mūsų tėvų ir mano karta buvo jauni ir energingi žmonės, turintys daug svajonių ir tikslų. O dabar, praėjus jau dviem geriems dešimtmečiams, kai kurie esame linkę idealizuoti ir labiau kalbėti apie savo praeitį, o ne dabartį. Kai kurių svajonės gal ir neišsipildė.
Esu įsitikinęs, kad laisvės pojūtis yra labai individualus, todėl ir suvokiame jį kiekvienas savaip. Šiandien mums nebereikia ginti savo politinių laisvių, tačiau savo asmenines ir pilietines laisves turime ginti nuolat. Net ir ilgametes demokratijos tradicijas turinčiose šalyse žmonės savo teises prieš valdžią turi ginti nesibaigiančiuose procesuose, įteisinti įstatymuose. Be to, visuomenės pokyčiai kelia naujus iššūkius ir vėl tenka stoti į didesnę ar mažesnę kovą. Puiku, kad dauguma lietuvių tikrai moka pasinaudoti tuo, ką gavome iškovojus Nepriklausomybę.
Pats didžiausias iššūkis šiandienos gyvenime – kaip nors rasti būdų įkvėpti ir pradžiuginti tuos žmones, kurie dar užsilikę ir gyvena naktyje, mato tik negeroves ir taip negerbia savo valstybės bei kitų žmonių laisvės. Galbūt mes juos palikome vydamiesi savo svajonių. Asmeniškai aš tikiu, kad pesimistų kasmet tik mažės. Siūlau dažniau atsigręžti į jaunus žmones, į tuos, kurie gimė po Sausio 13-osios įvykių ir visiškai susiformavo Nepriklausomoje Lietuvoje bei pasimokyti iš jų mąstymo, energijos, troškimų ir optimizmo, kuris tikrai įkvepia. Pritaikydamas klasikinį Prezidento Johno F.Kennedy išsireiškimą mums, noriu pasakyti, kad daugiau galvokime ne ką valstybė gali duoti mums, o ką mes galime duoti Lietuvai.

kaciulisOvidijus Kačiulis, „Aušros“ sveikatinimo ir sporto pagrindinės mokyklos direktorius: „1991-ųjų sausio įvykiai nepaliko abejingų širdžių. Brutalus išpuolis prieš mūsų Tėvynę sutelkė žmones ir leido pasijusti brandžia, vieninga, darnia visuomene. Sausio 13-oji buvo svarbi pamoka, kuri visuomet turi likti gyva kiekvieno iš mūsų atmintyje. Trispalvė vėliava tapo atgimstančios, veržlios, laisvės ir istorinės tiesos trokštančios Tautos regimu ženklu. Ji mus telkė ir apie ją būrėmės visais svarbiausiais valstybės gyvenimo momentais. Po ja stovėjome išdidūs, pasiryžę niekuomet ir niekam neleisti jos trypti.
Kartais pastebime, kad praėję vos du dešimtmečiai pernelyg greitai į užmarštį nusineša atgimstančios valstybės metais išgyventas vienybės, bendrumo ir solidarumo pamokas. Dažnai dėl savo nesėkmių, iškilusių sunkumų keiksnojame valstybę. Gerovė valstybėje priklauso ne vien nuo politikų, priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Ką mes darome, kad būtų gera gyventi savo asmeniniuose namuose? Mes juose dirbame, juos remontuojame, puošiame, saugome ir didžiuojamės savo namais. Tai kodėl kartais nesielgiame taip su savo valstybe? Juk tai mūsų visų namai.
Vis dėlto aš manau, kad Lietuvos žmonės giliai širdyse išsaugos svarbias gyvybingumą ir Laisvę tautai įkvėpusias vertybes. Tai, kas apginta krauju, niekada nepraranda vertės. Visi sunkumai ir išmėginimai, politiniai ir ekonominiai iššūkiai tampa ne tokie dideli, kai vėl atsigręžiama į tuos idealus, kurie vedė Lietuvos savanorius Tėvynės laisvės keliu.“

ausraAušra Ščiukienė, „Atžalyno“ gimnazijos neformaliojo ugdymo mokytoja: „Už Lietuvą kalbėti neturiu teisės. Man, kaip šios valstybės pilietei, Sausio 13-oji buvo, yra ir bus didžiausio nerimo naktis. Su mėnesio neturinčiu sūnum stovėjau prie lango ir stebėjau, kaip viena po kitos kolonomis mašinos, autobusai važiavo Vilniaus link ginti Lietuvos. Būti kartu su jais galėjau tik mintimis. Vilniuje, Aukščiausiosios tarybos pastate, buvo mano Tėtis. Vien nuo minties, kuo gali baigtis šios nakties įvykiai, man buvo baisu. Aš meldžiausi ir tikėjau. Tikėjau, kad viskas bus gerai. Bet gerai nebuvo. Žuvo žmonės. Kaltės jausmas, kad nebuvau Ten, ilgai mane persekiojo. Net ir šiandien aš negaliu pasakyti, kad iškovojom laisvę, galiu tik padėkoti tiems, kurie Ten buvo, už iškovotą laisvę Lietuvai, už vienybę, kuri sklido net iš televizoriaus ekranų, ir už ryžtą nesitraukti.
Laisvos valstybės rytas buvo. Buvo ir diena. Labai liūdna, kad viskas eina vakarop (visom prasmėm). Linkiu visiems ramiai išsimiegoti, pamiršti tai, ką sapnavo, ir pabusti prieš aušrą, apsidairyti, pasidžiaugti tuo, ką turime, ir pradėti naują dieną švaria sąžine, be veidmainystės, turint tvirtą savo nuomonę, gerbiant kito nuomonę ir būtinai laisvam.
Kas yra laisvė? Laisvė – tai buvimas savimi, todėl kiekvienas iš mūsų turi paklausti savęs – ar aš esu savimi? Manau, ne visada.
Didžiausias iššūkis Lietuvai – išlikti! Per ateinančius 10 metų mes, tėvai ir seneliai, ne darželis ar mokykla, prisiimdami visą atsakomybę, turim ir privalom priminti savo vaikams ir anūkams, kad 1991 metų sausio 13 dieną laisvų, sąžiningų, pareigingų, pilietiškų žmonių dėka pasakėm visam pasauliui – mes esam! Ir tyliai padėkoti žuvusių šeimoms ir tiems, kurie Ten buvo.“

stanislauskieneIrena Stanislauskienė, klubo „Branda“ vadovė: „Aš nesijaučiu esanti dar tik aušroje. Aš esu ir jaučiuosi esanti laisvos šalies laisva pilietė. Ne dėl savo laisvių reikėtų dabar kovoti, jos jau iškovotos, netgi daugelio gyvybių kaina. Prieš baimes reikia kovoti. Tai jos neduoda laisvai kvėpuoti laisvoje Lietuvoje. Vis dar yra žmonių, varžančių mūsų laisvę laisvai reikšti savo mintis, išsakyti savo nuomonę, nebūtinai sutampančią su kita nuomone. Kartais žmogus, atlikęs tikrai gerą darbą, dažnai vietoj pagyrimo susilaukia pylos, nes tas darbas kai kam nepatiko ar pasirodė nereikšmingas.
Aš manau, kad mūsų visų uždavinys dabar būtų atiduoti skolą tiems, kas iškovojo mums laisvę savo gyvybės kaina. Mes turime pasistengti, kad garbinga tautos istorija nebūtų iškraipoma, perrašinėjama, kad jaunimas, nors ir nepatyrė visų tragiškų tautos išgyvenimų, žinotų, gerbtų ir išsaugotų ją savo širdyse. Tai ir yra tos skolos dalis.
Mes dar nemokame iškovota laisve džiaugtis. Vis dar nepatenkinti, skundžiamės, burnojame, reikalaujame. Vietoj to pamąstykime, o ką mes davėme, ką mes padarėme, kad gyvenimas pagražėtų, pagerėtų ? Išmokime ne tik imti, bet ir duoti. Tada ir pajusime gyvenimo džiaugsmą.“

agneAgnė Dovydaitytė, Šviesiosios gimnazijos abiturientė: „Kaskart artėjant Sausio 13-ajai pasiimu į rankas knygą apie šią tragišką dieną – pažiūriu į kiekvieną tautos didvyrį, nubraukiu ašarą, skaitydama jų artimųjų prisiminimus… Be abejonės, ši diena pažadina labai daug jausmų. Tądien mieste plazda Trispalvės ir mokyklose tylos minutei moksleiviai pakelia akis nuo išmaniųjų telefonų. Vis dėlto tai perša mintį, kad patriotiškumas šiandien yra gana periodiškas reiškinys – visi žinome, kokią dieną „dera“ Lietuvos vėliavą užsidėti ant facebook‘o „coverio“ (viršelio), žinome, kada mokykloje mūsų gali paklausti apie tai, „ką kiekvienam piliečiui privalu žinoti“. Kaip jaunas žmogus galiu pasakyti, kad neretai mes pamirštame Sausio 13-osios reikšmę jau po mėnesio. Sausį, bet ne liepą, nepaprastai didžiuojamės eidami A. Kanapinsko gatve, o kitu laiku plūstame šiandienos valdžią ir gyvenimą Lietuvoje, tačiau iškilminguose minėjimuose būtinai girdime lozungus, kad geriau žmogus šitoj žemėj dar niekada negyveno… Kaip paradoksalu. Iš to natūraliai gimsta raginimas ir palinkėjimas nepamiršti Tėvynei svarbių dienų visus metus, nepamiršti Tėvynės visus metus, galbūt tada šias šventes minėsime pakylėtai ir džiugiai, o ne skandinsime laisvę ašarų pakalnėje.
Šiandieninės Lietuvos uždavinys yra sąmoningų ir atsakingų piliečių ugdymas. Tai yra be galo sunkus tikslas, mat netikiu, kad prievarta kas rytą giedamas himnas gali jaunuoliui įskiepyti patriotiškumo jausmą. Valstybė turi jaustis atsakinga už savo piliečių, ateities seimūnų, karių, darbininkų ugdymą.“

malinauskas_7647Arvydas Malinauskas, evangelikų liuteronų kunigas: „Kol niurzgėsime esą viskas blogai ir lauksime, kada koks gerasis dėdė ar tetulė ,,iš aukščiau“ apdalys pinigais, lengvatomis, laisvėmis, tol nieko gero nebus. Deja, dar daug žmonių, užuot dirbę, kūrę, prisidėję prie valstybės stiprinimo, mieliau renkasi savotišką kokono fazę. O būna ir baisiau. Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris savo kieme laiko iškėlęs valstybės vėliavą, ištisus metus, dieną ir naktį, neva reikšdamas savo meilę Tėvynei, o visais įmanomais būdais stengiasi ją apgauti, apvogti, kad tik išpeštų sau naudos?
Sakyčiau, šiandien esame dar tik pradžioje. Prieš maždaug dvidešimt metų buvo kalbama, kad ,,homo sovieticus“ pasitrauks tada, kai užaugs nauja karta, gimusi jau laisvoje Lietuvoje. Atrodo, buvome pernelyg dideli optimistai. Gimė nauja karta, tačiau kokį pavyzdį jį mato?
Kartais galima išgirsti: ,,Ką man ta Lietuva davė? Man gėda, kad aš lietuvis…“ O kas tau, žmogeli, yra ta Lietuva? Viena iš daugelio, kuri reikalinga tik tiek, kiek gali ja pasinaudoti? O ką tu pats jai davei, kuo prisidėjai, kad joje būtų geriau?
Įstrigo Aido Marčėno frazė apie Sausio tryliktąją ir nieko geresnio dar nesu girdėjęs nei skaitęs: ,,Sausio tryliktąją žmonės žuvo ir tam, kad dabar, po dvidešimties metų, regėdami kai kurias šiandienos siurrealijas, kai kurie iš mūsų galėtų ramiai, laisvai ir, sakyčiau, išdidžiai kvestionuoti šios aukos prasmingumą.“

laumakysVitolis Laumakys, Kėdainių krašto garbės pilietis: „Taip jau esti, kad tik istorinio lūžio laike žmogus ima suvokti save, išjausti ryšį su jį supančiaisiais, aplinka, istorija, papročiais. Jis pats pasijunta Lietuva.
Dabar, sakyčiau, mūsų šalyje nei diena, nei naktis, nei pusryčiai, nei pietūs. Gal priešpiečiai su kavute vieniems, gal pilnėlesnis konteineris šalia naujai asfaltuotos gatvės kitiems. Iš tarpkaimio takelio išsirovėm į vis platėjančius „priešaušrio vieškelius“. Iki plento dar nearti.
Regis, mes dar dorai neišsiaiškinome, kas apskritai yra laisvė: Laisvė kaip šauklys – teoretinė chimera, ar Laisvė kaip pareiga, ar įvairiaspalvė Laisvė kaip atsipalaidavimas, anarchija. Buitiškai vertinant – laisvė su nelaisve konfliktuoja kiekvieną mielą dieną ne tik gatvėse, turguose, bet kiekvieno viduje.
Šiandienos iššūkis – nesiblaškant patiems sau išsiaiškinti, ar mes agrarinė, ar industrinė, ar aukštų technologijų Lietuva.
Manau, kad vieną kartą turime baigti reformas, atsainia ranka alinančias iždą, nemunais plaunančias išteklius – už jų neperšaunamomis liemenėmis vilki nekompetencija. Visada laikiau netoleruotinu dirbtino, nekultūringo siaurainteresių partinių rietenų buvimą. Netikiu, kad tai dėl moralios, sąžiningos Lietuvos.“

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.