Laiko tėkmėje išsidėsto tiek kasdienybė su savo nuoseklumu, tiek vienkarčiai įvykiai, kurie daugiau nebepasikartoja. Žmogus patiria, kad laikas taip pat turi savo ciklus. Yra metų laikai, mėnesiai, yra dienos ir metai. 

S. Žalakevičienė Advento vainikus pina iš gamtoje randamų medžiagų.

S. Žalakevičienė Advento vainikus pina iš gamtoje randamų medžiagų.

Adventu pradėdami naujus liturginius metus, esame kviečiami stabtelėti ties praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Praeitis nėra tik praeitis: buvusių įvykių pasekmės tęsiasi dabartyje. Ateitis irgi nėra vien tik tai, kas dar bus: ji kuriama čia ir dabar. Advento laikotarpis, atveriantis naują metų trukmės ciklą, kviečia ne tik gyventi šia diena, bet ir prisiminti praeitį bei atsiverti ateičiai.
Adventas – rimties ir susikaupimo laikotarpis, prasidedantis keturios savaitės prieš Kalėdas (šv. Andriejaus dieną, lapkričio 30-ąją).
Pagal senuosius lietuvių papročius tai daugeliu prasmių ramesnis metas, nei išvystame apsilankę kur nors reformatoriškuose kraštuose, kur adventas neįsivaizduojamas be spalvotų lempučių ir blizgančių daikčiukų namuose.

Saulėgrįžos laukimo laikas
Senojoje lietuvių tradicijoje gruodis – saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių rudens darbų laikas. Pagal metines kalendorines šventes anksčiau žmogus rikiuodavo visų savo lauko ir namų darbų pradžią ir pabaigą, atokvėpio, linksmybių ar susikaupimo laikotarpius. Gal todėl sieloje turėjo kiek daugiau aiškumo, ramybės ir darnos?
Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Kurį metų laiką ar dieną lietuviai laiko metų pradžia, tiesiai niekur nėra pasakyta, galima tiktai spėlioti ar numanyti. Gal tai buvo pavasaris, kai eidavo į laukus ir pradėdavo žemės darbus. Gal Užgavėnės, kai varydavo žiemą iš kiemo ir išvirtę iš vežimo sušildydavo žemę. Kas žino?
Nuo seniausių laikų metai būdavo dalijami į dvi dalis pagal saulės kelią dangumi. Per metus būna dvi saulėgrįžos: kai po ilgiausios dienos vasarą saulė apsigręžia į rudenį ir kai po ilgiausios nakties vėl ima kopti dangumi vis aukščiau.
Paskutinieji metų mėnesiai – tai iš tikrųjų kažkoks kritimas į tamsą, į anapusinį, mirusiųjų, pasaulį. Tai pats niūriausias laikotarpis, netikrumo ir laukimo metas: anot senolių, artėja šiųmečio pasaulio pabaiga. Ir todėl nestebina žmonių glaudus ryšys su mirusiaisiais, už juos meldžiamasi.

Lūžio į šviesą laukimas
Šis laikotarpis seniau visiems buvo šventas. Dabar jį vadiname Adventu. „Adventus“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „atėjimas, atvykimas, artinimasis, pradžia, atsiradimas“. Tai prieškalėdinio susikaupimo, atgailos, apsivalymo, pasiruošimo laikotarpis, laukiant Kūčių vakaro, kai įvyks didysis lūžis – į šviesą, į viltį.
Esminis dalykas ruošiantis Kūčioms – susitaikymas, vidinė rimtis, susilaikymas. Šiandien Adventas prabyla ir apie nerimo, ilgesio pabaigą, lėbavimo, triukšmo, tuščiažodžiavimo baigtį.

Ryšys su gamta
Mūsų protėviai, švęsdami kalendorines šventes, atitrūkdavo nuo kasdienybės ir į pirmą vietą iškeldavo ne buities problemas, o būties. Per šventes atkurdavo prarastą ryšį su gamta ir Aukščiausiuoju.
Baltų žmogus tuomet išgyvendavo svarbiausius įvykius, atgaudavo dvasinę pusiausvyrą. Kūrė romuvą ne tik namuose, bet ir sodžiuje, girioje. Jokių vaidų ir blogų minčių neturėjo būti. Jie suvokė, kad visuomet reikia gerai jaustis, t. y. būti santarvėje su aplinka.
Iki Kūčių būtina atsiskaityti ir su gyvaisiais – grąžinti visas skolas, su visais susitaikyti, kiekvieno atsiprašyti. Tvarkomi, valomi namai, švarinamas ir kūnas – prausiamasi, maudomasi iškūrentoje pirtyje, atsisakoma mėsos.
Papročiai draudė darbus, ypač tuos, kurie susiję su sukimo judesiu: negalima malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodus. Vengta sutrikdyti natūralius gamtos procesus, susijusius su saulės kelione dangaus skliautu.
Geriausia nusiraminti dainuojant. Mūsų protėviams dainavimas buvo kaip duonos valgymas.
Ilgais žiemos vakarais dainuodavo susirinkę bendrai ką nors dirbti, taip pat žaidė, šoko ratelius, kuriuose vyravo piršlybų, vestuvių motyvai.
Lietuviai tikėjo, kad Adventas – paslaptingas, mistiškas laikas, kurio metu į žmonių gyvenimą bando kištis dvasios. Advento metu buvo draudžiama kirsti mišką, dirbti triukšmingus darbus, ilgai vakaroti.

Advento vainiko užduotis
Šiandien dažnuose namuose Adventas neatsiejamas nuo jam skirto vainiko. Jau vos at­si­ra­du­si Ad­ven­to vai­ni­ko idė­ja tu­rė­jo gry­nai re­li­gi­nę už­duo­tį: pra­neš­ti, ypač vai­kams, kad ar­tė­ja Ka­lė­dos. Vai­ni­kas nuo­lat pri­me­na, ska­ti­na ieš­ko­ti pra­smės. Kaip tik dėl šios sa­vo ver­tės jis įsi­šak­ni­jo ir iš­pli­to per trum­pą lai­ką. Ad­ven­to vai­ni­ko idė­ja pas mus at­ke­lia­vo iš Va­ka­rų, ta­čiau ji nė kiek ne­si­ker­ta su mū­sų tra­di­ci­jo­mis bei pa­pro­čiais.
Apskritai vainiko forma simbolizuoja saulę, gamtos pilnatvę. Nesvarbu – savo rankomis padarytas ar pirktinis – vainikas adventinę savaitę tampa vienu svarbiausių namų akcentų. Taigi jam dera parinkti atitinkamą vietą: ant valgomojo stalo ar lange, ar ant lauko durų. Neatsiejama Advento vainiko dalis – žvakių deginimas. Jos uždegamos vakarais, po darbų susirinkus visai šeimai. Žvakių liepsnos šiluma kuria ypatingą nuotaiką ir primena, kiek savaičių liko iki Kalėdų.

Idėjų randa gamtoje
Dotnuviškė Sondra Žalakevičienė net nesuskaičiuoja, kiek artinantis Adventui nupina ir išgražina tradicinių vainikų. „Floristika domiuosi jau daug metų. Dirbu darbą, kuris sutampa su mano hobiu. Kasdien puošiu ir prižiūriu Šlapaberžės pensionatą, o vakarais atsigaunu kurdama įvairias kompozicijas. Artėjant Kalėdoms, tai – adventiniai vainikai. Jei kas sako, kad vainiką nupinti sudėtinga, tikrai paprieštarausiu. Pakanka nueiti į mišką ar parką ir būtinai parsinešite medžiagų, iš kurių sukursite nuostabų vainiką. Pagrindą visada nusipinu iš vytelių, o toliau jau fantazijos reikalas. Kartais pasitelkiu samanas, kartais kankorėžius, kartais lapus ar spyglius. Stengiuosi vengti blizgučių, bet būna dienų, kad ir jais pagražinu savo kūrinius. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Galiu tik pasakyti – artėjančios šventės taps daug mielesnės, jei jas pasitiksime pagražintuose namuose. Dar tikrai nevėlu nusipinti vainiką, pasistatyti žvakių ir susikaupus tyliai pavakaroti. Pamatysite, nuotaika bus dukart, o gal ir triskat geresnė“, – artėjančių švenčių nuotaikomis pasidalijo Advento vainikų pynėja Sondra Žalakevičienė.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.