55-erius metus ir džiaugsme, ir varge

Daugiau nei prieš pusę amžiaus prieš Dievą amžiną meilę  prisiekę sutuoktiniai Eleonora ir Henrikas Pachanavičiai duotos priesaikos nesulaužė iki šiol.  

„Reikia dėti visas pastangas, norint būti kartu“, – įsitikinusi pora.

Kartu per gyvenimą ėję, kartu išgyvenę tiek džiaugsmus, tiek ir negandas, jie iki šiol vienas kitam yra didžiausi gyvenimo ramsčiai. „Šiuo metu prašome tik vieno – sveikatos“, – šypsojosi garbaus amžiaus senjorai.

Pažįstami nuo vaikystės
Per praėjusias Šv. Kalėdas paminėję savo 55 metų bendro gyvenimo sukaktį, aštuoniasdešimtmetis H. Pachanavičius ir trejais metais jaunesnė E. Pachanavičienė pažįstami nuo pat ankstyvos vaikystės, mat abiejų būsimųjų sutuoktinių namai buvę kaimynystėje. „Abu Babėnuose užaugome, ten praleidome vaikystę, jaunystę, ten kėlėme vestuves. Ten dar ir gyvenome kurį laiką“, – sakė H. Pachanavičius. E. Pachanavičienė su šypsena prisimena vaikiškas išdaigas, kurias krėsdavo būdami vaikais. „Abu, būdami vaikais, ganydavom karves. Buvo kartą atsitikimas, kai jis mane miegančią visą dilgėlėmis išdilgino. Net nenutuokė, kad taip daro savo būsimai žmonai“, – juokėsi moteris.
Simpatijos vienas kitam pradėjo pliekstis dar prieš H. Pachanavičiui išeinant į kariuomenę. O rimčiau bendrauti pora pradėjo vyrui sugrįžus iš kariuomenės. Netrukus atsirado ir vaikai – Pachanavičiai užaugino du sūnus.

Dirbo, kad nieko netrūktų
„Atsirado meilė, atsirado vaikai, atsirado ir pareiga juos užauginti. Pradėję gyventi kartu, neturėjome visiškai nieko. O ir pašalpų tais laikais niekas nemokėjo, tad dirbome, sukomės patys, kaip išmanydami“, – sunkią gyvenimo pradžią prisiminė E. Pachanavičienė. O gyvenimas buvęs banguotas – džiaugsmą keitė artimųjų netektys, buvę sunku, kai ligos prispaudė sutuoktinį Henriką. „Visą laiką jaučiau pareigą padėti šeimai – ir kai buvau vaikas, ir kai kartu sukūrėme šeimą. Pasipylus vyro ligoms, viena pati rūpinausi vaikais, vyru, šeimos ūkiu, be to, skubėjau į darbą, kad šeimai nieko netruktų“, – pasakojo moteris. Jos darbo stažas – beveik keturiasdešimt metų. Ir ko tik nedirbta – nuo vaikystės ganė karves, dirbo Sirutiškyje daržuose, Kruosto elektrinėje, vėliau ligoninėje virėja, „Svirnelyje“ padavėja, įvairius darbus keliose Kėdainių gamyklose. Negana to, moteris ir puiki kulinarė, namuose sugebanti pagaminti net naminį šakotį. „Tik produktai privalo būti naminiai – tada šakotis pavyksta nuostabaus skonio“, – šypteli ji.

Svarbiausia – pagarba vienas kitam
E. Pachanavičienė visą gyvenimą atidavė vaikams ir vyrui. Jis, dar būdamas visai jaunas, susirgo rimta akių liga, tad regėjimas buvo labai stipriai pakenktas. „Baisiausia, kad ne vienas žmogus siūlė vyrą tiesiog palikti: „Juk jauna esi! Kam jis tau reikalingas?” Atseit, jei ištiko bėda, tai tokį žmogų reikia tiesiog palikti? Henrikas yra mano gyvenimo žmogus, tad kaip aš jį turėčiau palikti? Būna, kad į pagalbą skubi svetimam žmogui, o čia palikti savą?“ – retoriškai klausė Eleonora.
Paklausta, kaip pavyko daugiau nei penkiasdešimt metų išlikti kartu, moteris teigė esanti įsitikinusi, kad ilgalaikių santykių garantas – didelė pagarba vienas kitam. „Reikia dėti visas pastangas, norint būti kartu. Jei jau prisiekei prieš Dievą, reikia tos priesaikos ir laikytis. Todėl visą gyvenimą likau ištikima sau ir savo įsitikinimams, savo šeimai ir savo vaikams“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad neverta pyktis, rietis, kelti balso – geriausia visus nesutarimus spręsti gražiuoju. „Niekad nebūna vienas kaltas. Kalti būna abu – reikia atsisėsti ir pasverti, kur mano kaltė, kur – jo. O paskui išsiaiškinti gražiuoju. Nes piktuoju nieko nelaimėsi. Mes pragyvenom tiek metų, o nė karto nesusimušėm, net nebuvo tam progos“, – prisipažįsta ji.

Gyvenimas praėjo labai greitai
Dabar, žvelgdami į praėjusius gyvenimo metus, sutuoktiniai ramiai leidžia dienas vienas kitam padėdami, vienas kitu pasiremdami ir besirūpindami – Henrikas pakūrena krosnį, Eleonora pagamina valgyti. Į renginius, šventes abu visada irgi tik kartu eidavę. „Tas gyvenimas taip greitai praėjo – rodos, dar visai neseniai buvome jauni, o taip greitai pasenom. Didžiausia šventė mums, kai atvažiuoja visi vaikai, kartu susirenka artimieji“, – šypsojosi E. Pachanavičienė.