1944 metų rugpjūčio 1-ąją Kėdainių krašte vienus okupantus keitė kiti

1

Esame įpratę prisiminti ir švęsti gražias, garbingas sukaktis. Bet žmones sieja ir  liūdnų įvykių patirtis. Vienas pastarųjų – karas ir pokaris.

Grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmai Kėdainius puošė iki 1944 metų liepos 30 dienos – tol, kol traukdamasi Vokietijos nacių kariuomenė juos susprogdino. Dabar toje vietoje – miesto parko estrada.

Grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmai Kėdainius puošė iki 1944 metų liepos 30 dienos – tol, kol traukdamasi Vokietijos nacių kariuomenė juos susprogdino. Dabar toje vietoje – miesto parko estrada.

Po Antrojo pasaulinio karo išaugo jau trečioji karta, kuriai tie baisumai – tik tolima praeitis, istorija.
Tačiau senoji karta, kurios gretos, deja, vis labiau retėja, tuos siaubingus, tragiškus laikus iki šiol prisimena skausmingai.

Jau šeimininkavo sovietai
Mūsuose jau nuo 1940 metų birželio 15-osios šeimininkavo Rusijos stalininė valdžia. Labiausiai ji terorizavo išsilavinusius, kultūringus žmones.
Nepraėjus nė mėnesiui po tos stalininės okupacijos, 1940-ųjų liepos 12-osios naktį, prasidėjo pirmieji niekuo nekaltų žmonių masiniai areštai, o 1941 metų birželio 14-ąją – ir trėmimai į Sibirą.
Iš tuometinės Kėdainių apskrities, negalutiniais duomenimis, tada buvo ištremtos 128 šeimos, kuriose – 378 seneliai, vyrai, moterys, vaikai.

Tiek iš grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmų buvo likę 1944 metų liepos 30-osios pavakarę.

Tiek iš grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmų buvo likę 1944 metų liepos 30-osios pavakarę.

Viltys nepasiteisino
Antrasis pasaulinis karas Kėdainiams, kaip ir visai Lietuvai, prasidėjo 1941 metų birželio 22-ąją.
Buvo sekmadienis ir mes, vaikai, su tėvais ruošėmės į Apytalaukio bažnyčią, bet virš Kėdainių pakraštyje statomo aerodromo netikėtai pamatėme rusų dvisparnius lėktuvus, iš kurių pylėsi keistos kibirkštys.
Įsijungę radiją, išgirdome, jog ir pas mus prasidėjo karas. Kitą dieną pro Tiskūnų kaimo pakraštį šiaurės link be jokio šūvio pralėkė vokiečių motociklininkų vilkstinė.
Vietiniai žmonės naiviai tikėjosi, kad tai – „tikri“ išvaduotojai, kurie netrems į Sibirą, neatiminės turto.
Deja, buvo skaudžiai apsirikta: išaiškėjo, kad Vokietijos naciai – nė kiek ne geresni už sovietus. Jie irgi viską atiminėjo, o į stipresnius ūkius sodino savus šeimininkus, vadinamuosius repatriantus.
Baisiausia, kad rugpjūčio 15 ir 16 dienomis apie 3700 žydų tautybės žmonių buvo suvaryti į Kėdainių getą, o rugpjūčio 28-ąją 2076 be jokios kaltės sušaudyti prie Smilgos upelio.

Tą pačią 1944 metų liepos 30-ąją buvo susprogdinta ir vos septynerius metus testovėjusi Kėdainių gimnazija.

Tą pačią 1944 metų liepos 30-ąją buvo susprogdinta ir vos septynerius metus testovėjusi Kėdainių gimnazija.

Gimnazijoje – karo ligoninė
Sugrįžo tikra „balanos gadynė“, nes nebuvo žibalo, kitų būtiniausių prekių. Lietuvių kalba tapo tik antraeilė. Įvesti nauji, specialiai rytų kraštams skirti pinigai – vadinamosios ,,ostmarkės“.
Kai 1943-ųjų sausio 31 dieną fedmaršalas Paulius fon Fridrichas pralaimėjo mūšį ties Staliningradu, o jo vadovaujama armija buvo paimta į nelaisvę, vokiečiai pasidarė dar piktesni.
Fronte vokiečiai patirdavo pralaimėjimą po pralaimėjimo, o rusų lėktuvai kone kasnakt ūždavo virš mūsų galvų ir „kabindavo lempas“, kurios apšviesdavo apylinkes. Taip būdavo žymimos būsimo bombardavimo vietos.
Vos prieš septynerius metus pastatyta grakšti Kėdainių gimnazija buvo nutepta pilka maskuojančia spalva.
Netrukus gimnazistai su mokytojais buvo išvaryti, o patalpose įsikūrė vokiečių karo ligoninė.

Veršelį išgelbėjo antskrydis
1944 metų liepos 30-oji buvo taip pat sekmadienis. Kėdainiuose vokiečiai specialiai sprogdino pačius geriausius pastatus, o mūsų kieme jų būrys vaikščiojo iki pusės nusirengę. Buvo karšta.
Mes, paaugliai, jau buvome šiek tiek pramokę vokiškai, tad paklausėme, ar frontas dar toli. Atsakė, kad už 10 kilometrų.
Vokiečių kareiviai bandė pasigauti pievoje besiganiusį mūsų veršiuką, tačiau tuo metu užskrido rusų lėktuvai ir pradėjo bombarduoti. Taip gyvulėlis liko gyvas.
Netoliese sustatytos kelios patrankos be paliovos šaudė Lančiūnavos link. Panašiai griaudėjo ir iš Justinavos pamiškės. Buvo apgadintas Apytalaukio bažnyčios bokštas.
Vokiečių vadovybė buvo įsakiusi nepalikti nieko nesunaikinto, tačiau mums pasisekė – išlikome.
Ko gero, gelbėjo tai, kad mūsų tėvai ir netoliese gyvenantys dėdės su vokiečiais elgėsi pagarbiai, net valgydindavo.
Liepos 31-osios naktį vokiečiai su savo patrankomis dingo, bet išvykdami spėjo paslapčia visur prikaišioti prieštankinių bei pėsčiųjų minų.

Sprogimai žalojo kojas
Viena moteris, bebėgdama melioraciniu grioviu, tokią pėsčiųjų miną užmynė ir sprogimas nutraukė pėdą.
Dėdė su kėdainiečiu Jaku (vardo nežinojau ir nežinau) norėjo tą moterį paimti į namus, bet ir pats Jakas užmynė ant minos.
Nugriaudėjęs sprogimas nutraukė Jako kojos pėdą iki kulno, o anksčiau sužalotą moterį galutinai pribaigė.
Iki šiol stebiuosi, kad tas Jakas, paguldytas pas mus klojime ant šiaudų, kentėdamas baisius skausmus, kraujo klane išgulėjo daugiau nei savaitę ir nemirė. Gal tai – kėdainietės medikės M. Tuzikienės pagalbos pasekmė? Ji leido kažkokius vaistus, o sužeistą koją liepė laikyti iškeltą aukštyn.

Iškilo mediniai kryžiai
Prie miško būriavosi daug iš Kėdainių sprukusių žmonių. Prisimenu, kad tarp jų buvo ir Vladas Knatavičius, vėliau, pokariu, ilgai dirbęs rajono Sporto komiteto pirmininku.
Ankstų rugpjūčio 1-osios rytą atėjo 12 rusų kareivių, kuriems dėdienė davė pieno ir duonos. Jie įspėjo, kad iš kiemo niekur neitume, kol išminuos kelią bei pakeles.
Pamenu, kad ant griovio krašto buvo sudėta daug prieštankinių ir pėsčiųjų minų, o netoliese buvęs tiltas – susprogdintas.
Po kiek laiko užplūdo labai daug purvinų ir išvargusių rusų kareivių. Jie nusišovė kaimyno jautį, čia pat išsivirė ir suvalgė.
Vienas kareivis, nieko neklausęs, pasiėmė tėtės arklį ir juo nujojo miesto link…
Tėtė ir dėdės su pabėgėliais iš miesto buvo įsirengę bunkerius – slėptuves nuo bombų ir susišaudymo.
Rusų kareiviai liepė visiems iš tų bunkerių išeiti. Po to su automatais ir prožektoriais patikrino, ar ten neliko vokiečių.
Rusų kalbą mokėjome, tad su jais šiek tiek pasikalbėjome. Išgirdome, jog pro mus frontas praėjo be kautynių.
Tačiau apie 20 vokiečių kareivių visgi žuvo ir buvo palaidoti Apytalaukio bažnyčios šventoriuje. Jų amžinojo poilsio vietas žymėjo mediniai kryžiai.
Kur kas daugiau tokių kryžių iškilo Kėdainiuose, prie liuteronų bažnyčios.
Žuvo ir rusų kareivių. Jie visi vėliau buvo perlaidoti memoriale.

Visų „iššienauti“ nespėdavo
1944-ųjų rugpjūčio 2-ąją Kėdainiuose vokiečių jau nebuvo. Dar kartą įsitvirtino sovietinė valdžia, vėl buvome „išlaisvinti“.
Žmonės į ,,išlaisvintojus“ žvelgė su nerimu ir baime – mat prisiminė, kas vyko 1941-aisiais.
Jaunesni vyrai tuoj buvo surinkti ir neapmokyti išsiųsti į frontą. Iš mūsų bei aplinkinių kaimų negrįžo nė vienas.
Teko girdėti, kad naujokus net beginklius kaip gyvulių bandą varydavo prieš vokiečių kulkosvaidininkus. O šie iš gerai įrengtų blindažų be paliovos „šienavo“.
Varomoje bandoje žmonių būdavo tiek daug, kad kulkosvaidis visų iššaudyti nespėdavo. Taip vienas kitas likdavo gyvas.
Netrukus ir vėl prasidėjo masiniai suėmimai, trėmimai į Sibirą, turto atiminėjimai, sušaudymai.
Prasidėjo ir rezistencinės kovos su stribais bei enkavėdistais, kurios rajone truko iki 1952 metų.

Jonas Jucevičius
(nuotraukos – iš J. Jucevičiaus archyvo)

Komentarų: 1

  1. Vytautas on

    Bliama, tokius rumus susprogdino. Ir kodel? Juk tai – joks strateginis objektas. O dar sako, kad vokieciai – kulturinga tauta…

Leave A Reply